Sujungiamojo ryšio semantika, pragmatika ir vartosenos ypatumai (Filologija 04 H)
Anotacija
Disertacijoje analizuojama sujungiamojo ryšio, išsamiau jungtuku ir (konjunkcija) siejamų vienetų semantika, pragmatika ir vartosenos ypatumai. Remiantis tekstynų lingvistikos metodais, analizuojama sujungiamąjį ryšį atspindinčių jungtukų ir jungiamųjų žodžių vartosena atsižvelgiant į jų santykinį dažnumą, vartosenos lygmenis, tekstyno tekstų kalbos stilių. Tiriama jungtuku ir jungiamų sakinio dėmenų struktūra ir semantika, sujungiamojo ryšio kolokacijų su jungtuku ir leksiniai gramatiniai modeliai, pragmatinės jungtukų ir jungiamųjų žodžių funkcijos.
Tyrimas atliktas taikant tekstynų lingvistikos, struktūrinį formaliosios semantikos, leksinį semantinį ir diskurso analizės metodus. Pagrindiniai šaltiniai: morfologiškai anotuotas vieno milijono žodžių tekstynas, iš kurio išgauti sujungiamųjų jungtukų ir jungiamųjų žodžių pavartojimo atvejai, ir Lietuvių kalbos daiktavardinių fazių žodynas, iš kurio atrinktos sujungiamojo ryšio kolokacijos.
Remiantis tyrimo rezultatais nustatyta, kad sujungiamuoju ryšiu sujungti dėmenys kolokacijų pagrindu suformuoja savarankišką ir vientisą sintaksinį vienetą, turintį savitą struktūrą, semantiką ir pragmatinių reikšmių. Sujungiamuoju ryšiu siejamų kolokacijų pagrindu galima nustatyti leksinius gramatinius modelius, kurie suformuoja stabilius leksinius struktūrinius vienetus. Sujungiamojo ryšio kolokacijų dėmenys susiję semantiniais žodžių ryšiais: tarpusavyje sudaro temines grupes, susiję sinoniminiais, antoniminiais, hiperoniminiais/hiponiminiais ir partoniminiais santykiais. Sujungiamojo ryšio semantika slypi ne jį sudarančiuose leksiniuose vienetuose, o pačiame vartosenos modelyje. Sujungiamuoju ryšiu perteikiamos pragmatinės funkcijos susijusios su pasakymo relevantiškumu.
