Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarkos tendencijos sovietmečiu (Menotyra 03 H)
Anotacija
Disertacijoje remiantis šiuolaikinėmis paveldotvarkos teorijomis, ištyrinėjami ir įvertinami Lietuvos mūrinės architektūros paveldotvarkos darbai sovietmečiu. Siekiant atskleisti kuo platesnį kontekstą, nemažas dėmesys skiriamas Europos paveldotvarkos raidos bei tarptautinių dokumentų, reglamentuojančių paveldotvarkos darbus apžvalgai ir įvertinimui. Europiniame kontekste pateikiamas Lietuvoje sovietmečiu paskelbtų paveldotvarkos darbų metodikų vertinimas. Tyrinėjant sovietmečiu atliktus paveldotvarkos darbus išskiriami jų tipai: rekonstravimas, restauravimas: a) visiškas pastato restauravimas, b) dalinis pastato restauravimas: atkuriamas dažniausiai vieno, rečiau – kelių (bet ne visų) pastato fasadų vaizdas; c) fragmentinis restauravimas: viename ar keliuose fasaduose atidengiamos, restauruojamos ir eksponuojamos ankstyvųjų architektūros elementų kompozicijos. 3) konservavimas. Nustatyta, kad trūkstamų dalių atstatymas buvo atliekamas remiantis: a) mokslinių tyrimų informacija; b) mokslinių tyrimų inspiruotomis loginėmis interpretacijomis; c) mokslinių tyrimų ir kūrybinio interpretavimo deriniu; d) kūrybine interpretacija.
Tyrimas parodė, kad sovietmečiu rekonstruojant ir restauruojant pastatus beveik visada stengtasi atkurti kuo senesnę architektūros kompoziciją neatsižvelgiant į informacijos trūkumą. Viena vertus, tai vertinama neigiamai, nes atkuriant pirminį architektūrinį vaizdą buvo suardyti autentiški XVIII a. pab. – XIX a. sluoksniai, tačiau, kita vertus, paveldotvarkos dėka atkurtos gotikos ir renesanso kompozicijos atskleidė XV amžių siekiančią mūrinės gyvenamosios architektūros kilmę. Restauravus pastatus, atsivėrė jų tapatumo, meninė-techninė ir pažintinė vertės.
