Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimas bendroje saugumo ir gynybos politikoje: Turkijos atvejis (Politikos mokslai 02 S)
Anotacija
Europos Sąjunga (ES) saugumo ir gynybos politiką plėtoja nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio. Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) raidos procesas turėjo įtakos Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, vietai Europos saugumo architektūroje. NATO ir ES turi 21 bendrą valstybę narę. Kanada, Islandija, Norvegija, Turkija, Albanija, Kroatija ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra NATO narės, bet nėra ES narės. Penkios iš minėtų šalių (t.y. visos, išskyrus Kanadą ir JAV) yra Europos valstybės, kurios priklauso NATO, bet nėra ES narės. Dėl skirtingos NATO ir ES sudėties kyla BUSP įgyvendinimo problemų, susijusių su valstybių dalyvavimu BUSP misijose. Per Turkijos atvejo analizę šioje disertacijoje nagrinėjama Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimo BSGP problematika.
Svarbiausias klausimas, į kurį siekiama atsakyti atliekant šį tyrimą, formuluojamas taip: „Kokį poveikį ribojančios ES nuostatos turi užtikrinant Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimo BSGP principų įgyvendinimą?“. Šioje disertacijoje siekiama rasti konkrečius atsakymus į minėtą klausimą analizuojant Turkijos ir ES politikos kryptis ir praktikas nuo BSGP įsteigimo. Joje daroma prielaida, kad tokiai Europos valstybei-NATO narei, kuri nėra ES narė, kaip Turkija būtina prasmingai dalyvauti BSG politikoje. Šiame darbe teigiama, kad tai, kiek NATO narės, kurios nėra ES narės, dalyvauja BSG politikoje, taip pat daro poveikį pusiausvyrai, kuria remiasi NATO ir ES santykiai.
