Lietuvių Pranciškonų (OFM) identiteto raiška pastoracinėje veikloje 1940-1990 m. (Teologija 02 H)
Anotacija
Lietuvių pranciškonų identiteto formavimasis buvo sąlygojamas šv. Pranciškaus regulos ir konstitucijų, su tuo susijusiu dvasingumu ir tautos gyvenimą apsprendusių idėjinių-politinių nuostatų bei lietuvių laisvės siekio. Natūraliai pranciškoniškajame identitete susiformavęs reikalavimas mokytis atpažinti laikmečio problemas, saugoti Bažnyčios vienybę bei stengtis apaštalauti prisitaikant prie laikmečio aplinkybių lietuvių pranciškonų identitete išryškino ištikimybę tautiniams idealams ir rūpestį pasauliečių pranciškonų pašaukimais. Lietuvių pranciškonų pastoracija 1940-1990 m. vyko okupacijos ir emigracijos sąlygomis ir, atsižvelgiant į kilusius sielovadinius iššūkius, išryškino atskirus jų identiteto raiškos būdus: solidarumą su vargstančiais, tarnystę tautiečiams, lietuvybės ir tautos laisvės puoselėjimą, pranciškoniškųjų pašaukimų ugdymą, kultūrinį-švietėjišką darbą, misijinę veiklą, katalikų vienybės ir tarpreliginio sutarimo pastangas ir kt.
Lietuviai pranciškonai tiek išeivijoje, tiek sovietų okupacijoje išsaugojo lietuvišką tapatybę ir, įgyvendindami tikslą atkurti Lietuvoje pranciškonišką provinciją, aktyviai dirbdami spaudos baruose, nušviesdami okupuotos Lietuvos padėtį, puoselėdami tautines-religines vertybes, prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 1990 m.
Lietuvių pranciškonų gyvenimui būdingas antgamtiniais motyvais palaikomas broliškumas ir dinamizmas, besiveržiantis iš žmogiškų-dvasinių vertybių suderinimo arba socialinių veiksnių reikalavimo ir apaštališkos misijos neišskiriamo sujungimo, tapo charakteringais vienuolijos bruožais, t. y. pastoviąja identiteto dalimi.
