Agnė Kemzūraitė. Migdoliniai delnai

1508

Sakiau einu miegoti.
Ir vis dar miegu.
Po žemės kauburiu,
Po baltu sniegu.

Agnė Kemzūraitė, Humanitarinių mokslų fakultetas, 2 kursas

Užmerkiu lietaus nuplautas blakstienas. Pajuodę paakiai negąsdina tik varnų. Jaučiu kaip stebintys praeiviai apsimeta apakę. Bandau tikėti savimi, bandau iškelti rankas į saulę. Nedegina. Vadinasi, pasiekti negaliu. Įkvepiu godžiai oro gurkšnius, lyg nujausdama, jog paskutiniai, permetu plaukus ant kito peties ir bėgu. Į tolybę, į degantį meilės aukurą, į perdegusią vonios lemputę.

Ant Nemuno kranto dar neverkė garniai. Ištižę moliniai tinkai sulipdė neišsenkiančius klodus įsivaizduojamų žvaigždžių ant tako. Vanduo nuplauti nesugeba, žmogus pamatyti nenori. Amžinaatilsį vaizduotėje gyvenanties žaliesiems gnomams. Per daug pijokavo – pažaliavo. Atlaidumas. O sinagogos pilnos žiogų…

Glostau kylantį grožį pilve, tuo pačiu glostau save ir tave, kvepiantį migdoliniais sausainiais. Nei kiek negerėja. Nebesinori laukti, nebesinori aiškintis, nebesinori pasitikėti savimi. Tuo, kas labiausiai nuvilia. Užsimerkiu ir laukiu nakties, tamsios ir šnabždančios košmariškai baisias maldas į Dievą. Pasineriu į tai, kas manyje.

Kas jei tu niekada nebeprisiminsi šios nakties? Suspaudžia žnyplėmis apmirusią širdį. Man nesvarbu, kad visos dienos man nemielos, man nesvarbu, jog visos naktys tau bemiegės. Sustoju pievoje pasislėpusių bėgių viduryje ir laukiu. Kantri. Žinau, kad traukiniai čia nebevažiuoja – tik repetuoju. Barška aplink ant šakų sukabinėtos tuščios šprotų dėžutės. Skimbčioja beprotiški bažnyčių varpai. O aš einu ir išeinu. Keliu. Plentu. Automagistrale.

Įmigęs vėjas plėšo trukinėjančius plaukus. Migdolais kvepiantys delnai tiesiasi į mane. Stabdau gyvenimo vadžias. Nestoja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.