 |
KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS Vytauto Didžiojo universitetas |
|
|
KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS Vytauto Didžiojo universitetas |
ANOTACIJOS
Kauno muitinės rejestro atmintinė.Falsifikatas Lietuvos Metrikoje (XVXVI amžių sandūra)
Santrauka
Šis straipsnis yra skirtas sufalsifikuotos Kauno muitinės rejestro atmintinės įrašytos į Lietuvos Metrikos knygą Nr. 6 analizei, kurioje bandyta atsakyti į senosios teismo retorikos klausimus: Quis quid ubi quibus auxiliis cur quamodo quando?
Kas ir kodėl? Kauno muitinės rejestro sufalsifikavimo klausimas yra tiesiogiai susijęs su vienu ilgo ir permainingo konflikto tarp Kauno miesto savivaldos ir Gdansko (Hanzos sąjungos miesto) kontoros Kaune pirklių epizodu dėl svečių prekybos teisių Gästehandel Kaune. 1497-1506 metų laikotarpiu prieš vokiečių pirklius-svečius Kauno mieste buvo panaudota valdovui priklausanti Kauno muitinė, kuri įvedė neteisėtą apmuitinimo naujovę antrą (??????), dvigubą (duplex), pravežamąjį (ad transmittendum merces) muitą pusė Prahos grašio nuo statinės druskos taikytą vokiečių (Gdansko) pirklių svečių prekybai druska. Būtent ši neteisėta antro druskos muito norma užfiksuota Kauno muitinės rejestro atmintinėje įrašytoje į oficialias ilgam laikui saugoti skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos knygas, Lietuvos Metriką. Tai ne vienintelė sąsaja, nurodanti sufalsifikavimo aplinkybes. Aptariamo dokumento patvirtinančioje dalyje subscriptio (? ?, ???? ??????????, ?????? ???? ???????, ????? ?????????? ???? ????????, ? ??????? ???? ??????? ???? ????????) aiškiai pasakyta kas yra šio dokumento sudarytojas ir būsimas išsiusto rašto savininkas: senasis Kauno muitininkas Trakų žydas (karaimas) Zubas Danilovičius įsakytas valdovo maršalo Liutauro Chrebtavičiaus surašė rejestrą ir pasiuntė naująjam Kauno muitininkui Henrichui Sliacheriui. Šis būsimas Kauno muitinės rejestro savininkas nuomavęs Kauno muitinę 1496-1499, ir 1504(15041507) metais, istorijos šaltiniuose laikytas neteisėtos apmuitinimo normos iniciatoriumi. Galutinį tašką Kauno muitinės rejestro sufalsifikavimo byloje padėjo šio dokumento sudarytojo senojo Kauno muitininko Trakų žydo (karaimo) Zubo Danilovičiaus 1506 metų liudijimas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio teisme, kad antro druskos muito norma Kauno muitinėje yra neteisėta. Taigi, jis tos normos negalėjo įrašyti į aptariamą dokumentą. Iš to seka išvada, kad H. Sliacheris sufalsifikavo Kauno muitinės rejestrą norėdamas pateisinti neteisėtą antrą druskos muitą Kauno muitinėje.
Kada ir kaip? Zubo Danilovičiaus, Liutauro Chrebtavičiaus ir H. Sliacherio biogramų duomenys bei dokumento įrašo pavadinime (?? ?????) užfiksuotas Aleksandro Jogailaičio karaliaus (Lenkijos) titulas parodė, jog sufalsifikuotoje Kauno muitinės rejestro atmintinėje galima užčiuopti du dokumento istorijos etapus: 1) Kauno muitinės rejestro originalo surašyto terminus ante quem 1495 metų gegužę etapas; 2) sufalsifikuotos Kauno muitinės rejestro atmintinės įrašo Lietuvos Metrikos knygoje, datuojamo terminus post quem 1502 metai etapas. Taip išaiškėjo falsifikacijos būdas: neteisėta norma buvo įterpta į tikrai egzistavusį dokumentą, o norint paslėpti interpoliacijos pėdsakus teko pasirūpinti nuorašu Lietuvos Metrikos knygoje. Svarstant hipotetinio originalo klausimą patikimai identifikuoti tik du vėlesni teksto papildymai: įrašo pavadinimas (atmintinė) ir neteisėto antro druskos muito interpoliacija. Remiantis mažiau patikimu tekstologijos metodu išaiškintos dar dvi įtartinos teksto vietos: muito nuo skulto dvigubinimas ir medienos muito nuostatai. Po šių vietų istorinės kritikos prieita išvados, kad dvigubo muito nuo skulto interpretavimo problemos šaltiniu reiktų laikyti vėlesnę interpoliaciją. O štai medienos muito nuostatų istorinė kritika paneigė jų įtartinumą: nustatyta, kad tai patikimas pilniausias žinomas raštiškų Kauno muitinės medienos muito nuostatų užrašymas.
Kodėl Lietuvos Metrika? Kauno muitinės rejestro falsifikavimo įrašant į Lietuvos Metriką būdo logika yra paprasta: tuo siekta paslėpti interpoliacijos pėdsakus tekste bei suteikti vokiečių pirklių dvigubo druskos apmuitinimo normai teisėtą pagrindą. Ši racionali logika neprieštarauja Lietuvos Metrikos knygų vaidmeniui to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje. E. Banionio nuomone, XV-XVI a. sandūroje jau funkcionavo kanceliarijoje sąvoka knygos, kuri reiškė nurašytą dokumentaciją skirtą ilgam laikui saugoti ir turėjusią tam tikrą juridinį statusą, nes jomis buvo galima remtis tvirtinant senuosius privilegijų raštus. Todėl pagal šį sufalsifikavimo būdą Kauno muitinės rejestro atmintinę reiktų priskirti prie vadinamųjų kanceliarijos falsifikatų (vok. k. Kanzleifälschungen, pranc. k. faux de chancellerie) bei pakyštų aktų (actes subreptices ou furtifs, lenk. k. dokumenty wyłudzony) grupės. Vis dėlto, nėra aišku ar įrašas Lietuvos Metrikoje yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos korupcijos paseka.
Kadangi Kauno muitinės rejestras priskiriamas prie paprotinių normų užrašymų, gali kilti jo teisinio statuso problema. Pasak K. Jablonskio, paprotinės teisės normos galėjo būti užrašomos, paskelbiamos, bet tai nė kiek nekeitė jų egzistavimo pagrindo: teisės normos ir toliau bus taikomos ne dėl užrašymo, bet dėl to, kad ji iš seno jau buvo teisės norma. Paprotinės normos užrašymas ar paskelbimas tik padėdavo apie ją sužinoti tiems, kas jos nežinojo. Tai ir buvo svarbiausias Kauno muitinės rejestro tikslas: supažindinti naująjį Kauno muitininką su sena paprotine Kauno muitinėje galiojančia tvarka. Tam kad, būtų išvengta šios problemos pervertinimo ir būtų įvertintas šalia falsifikacijos ir Lietuvos Metrikos vaidmuo, būtų pravartu Kauno muitinės rejestro atmintinę gretinti su kitu Lietuvos Metrikos fondo tos pačios rūšies aktu 1525 metų privačiu Dankos Enkovičiaus laišku. Taip būtų atsižvelgta į specifišką šios rūšies aktų pobūdį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muitinių administravime (Lietuvos Metrikos fondo atžvilgiu) ir duotų galimybę įvertinti įrašo į Lietuvos Metrikos knygas išviešinantį (Publizität), oficialaus statuso suteikimo pobūdį.
Priede Nr. 1 yra publikuotas sufalsifikuota Kauno muitinės rejestro atmintinė. Priede Nr. 2 aptartos apdirbtos medienos rūšių ???????, ??????, ???? apibrėžimo problemos.
Karalius Laimontas
The Summary of Kaunas Customs Register: Falsification in the Lithuanian Metrics (15th-16th c)
Abstract
The article analyzes the falsified summary of Kaunas customs register, inscribed in the Lithuanian Metrics book No6. The problem of falsification of Kaunas customs register should be viewed as directly related to the durable conflict between the Kaunas municipality and the Kaunas office of Gdansk (one of the Hanza members) traders. The major reason of disagreement was the issue of the rights of guest traders in Kaunas (Gästehandel). During the period of 1497-1506, Kaunas customs which was subordinate to the ruler introduced an illegal customs for salt applied to the guest traders. The presence and application of the illegal customs is evidenced by the official documentation such as the chancery books of the Grand Duchy of Lithuania and the Lithuanian Metrics. The case of Kaunas register falsification was closed by the court of King of Poland and the Grand Duke of Lithuania Alexander Jogailaitis in 1506 when one of the register compilers and former Kaunas customs officer Danilovičius (a Karaite) witnessed that the quota of the second customs tariff for salt in Kaunas customs was illegal and that he did not inscribe it into the document. A conclusion follows that the new Kaunas customs officer Sliacher falsified the register of Kaunas customs what made it possible to justify the illegal quota of the second customs tariff for salt.
A detailed analysis of documentation revealed the method of falsification. First, the illegal quota was inserted into existing documents. Second, inscription in the Lithuanian Metrics was made. According to the evidence of a less accurate method of textualism, two more questionable fragments of text were traced. Namely, the duplication of trader ships customs and the regulations of wood customs. The first prediction of falsification came out to be true, whereas the prediction of wood customs falsification appeared to be false.
To conclude, the reason of falsification of Kaunas customs register and its inscription into the Lithuanian Metrics was an attempt to hide the traces of illegal documentation and to justify the illegal quota of the double customs tariff for salt. The method of falsification allows to group Kaunas customs register with the so-called chancery falsifications (Kanzleifälschungen; faux de chancellerie) and false acts (actes subreptices ou furtifs; dokumenty wyłudzony). However, it still remains unclear whether the falsified inscription in the Lithuanian Metrics evidences the corruption of the chancery of the Grand Duchy of Lithuania.
Appendix 1 includes the copy of the falsified Kaunas customs register summary. Appendix 2 presents the discussion on the problem of defining the processed kinds of wood (???????, ??????, ????).
Vandens kelias Kaunas Karaliaučius XV-XVIII a. kartografijoje
Santrauka
Prekybos istorijos kontekste vandens kelias Nemunu ir prūsų teritorijoje besidriekiančiomis upėmis atsiskleidžia kaip reikšmingas ekonominės politikos įrankis, padėjęs Kauno miestui atverti prekybinės veiklos horizontus, užmegzti naudingus kontaktus bei pažinti iš Vakarų Europos sklindančias įtakas.
Vandens kelias, kaip gamtinis kompleksas, visapusiškai patenkinti žmogaus reikmių negalėjo; sudėtinga ir komplikuota laivyba Nemuno deltos ruože jau XIV a. pab. paskatino Vokiečių ordiną ieškoti naujų transporto kelių ir taip pradėti žemupio kanalizavimo istoriją. Kanalų kasimo procesas su nemenkais laiko pertrūkiais nusitęsė iki XVIII a. pr. Dėl darbų kontrolės čia nuolat tvyrojo įtampa ir varžymasis tarp LDK bei Prūsijos. XVII a. pradžioje ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos seimuose skelbtuose LDK įstatymuose gana dažnai buvo liečiamas žemupio sutvarkymo klausimas, o 1613 1616 metų laikotarpiu problema buvo sprendžiama praktiškai koreguojant Gilijos vagą. Kitas esminis pertvarkymas įvyko 1689 1697 metais, iškasus Seckenburgo perkasą arba Mažojo Fridricho kanalą, kuris sujungė Giliją su Nemunynu, o kita kanalo dalis, nusidriekė į Deimeną ir buvo pavadinta Didžiojo Fridricho vardu.
Vandens kelio sąvoka nėra vienareikšmė; čia persipynę ir gamtiniai objektai, ir jau minėti žmogaus veiklos pėdsakai, dėl ko šią trasą tikslinga vertinti kaip gamtinę socialinę sistemą, kuri rado atgarsį ir senuosiuose žemėlapiuose, tiesa, daugiausiai skirtuose Prūsijos teritorijai. Amžių eigoje vandens kelio fizinius geografinius duomenis pamažu pildė nauji požymiai, bylojantys apie jo socialines ekonomines funkcijas, tačiau tai pasakytina tik apie vieną kelio dalį Nemuno deltos regioną. Kitos trasos dalys, - Nemuno vaga žemiau Kauno ir Deimenos bei Priegliaus atkarpos, - žemėlapiuose buvo fiksuojamos kaip gamtiniai kompleksai.
Ankstyviausi Nemuno vaizdavimai sietini su dalimi XV a. pab. XVI a. Europai skirtų žemėlapių. H. Münzerio, M. Kuziečio bei M. Beneventiečio žemėlapiuose labai atsargiai galima įžvelgti tik generalizuotą Nemuno ir Priegliaus kryptį į Dancigo įlanką, t. y., tam tikrą vandens kelio prototipą, fiksuojant svarbiausius prekybinius punktus Ragainę, Tilžę, Labguvą ir Tepliavą.
Kituose XVI a. žemėlapiuose, - B. Wapowskio, K. Vopelo, O. Magnuso, W. Grodeckio ir kt., - jau išryškėjo vandens kelio struktūra ir suvokimas apie jo sudėtinių dalių tarpusavio padėtį erdvėje. Šių autorių darbus vienijantis bruožas detali ir vizualiai išryškinta Nemuno delta, užimanti trečdalį ir daugiau upės žemupio. Tikėtina, jog žemupio tvarkymo projektai XIV a. pab. XV a. pr. suteikė impulsą XVI amžiaus kartografams atgaivinti istorinę atmintį ir savaip perteikti bei paženklinti vykusius pokyčius. Tai vertintina kaip siekis atkreipti žemėlapio skaitytojo dėmesį ir tokiomis išraiškos priemonėmis atspindėti šio regiono aktualumą. Nepaisant vizualaus išskirtinumo, delta buvo vaizduojama kaip gamtinio komplekso dalis, čia dar neatsispindėjo grynai dirbtiniai, žmogaus įtakoti pokyčiai. Kol žemėlapiuose kelio struktūra nebuvo papildyta tiesiogiai žmogaus socialinę ekonominę veiklą atliepiančiais ženklais, tol apie vandens kelio, kaip gamtinės socialinės sistemos, požymius galima spręsti intuityviai, kad ir remiantis jau minėtu gamtinės būklės ir vaizdo žemėlapyje neatitikimu bei istorinėmis žiniomis. Vienas ryškiausių pavyzdžių 1613 metų M. K. Radvilos Našlaitėlio LDK skirtas žemėlapis, kuriame fiksuojamoje kelio struktūroje, vėlgi vizualiai itin išryškinant deltą, dar netenka identifikuoti socialinei ekonominei geografijai priskirtinų ženklų. Tačiau žinant, jog nuo XVI a. pab. buvo aktyviai svarstomi Gilijos pertvarkymo projektai, galima tarti, jog tai išprovokavo sprendimą išskirti šį objektą iš kitų ir taip atspindėti žmogaus pradedamus techninius pertvarkymus. Tad gamtiškumas čia buvo papildytas užslėptomis socialinės ekonominės veiklos žymėmis.
Ryškiausiai vandens kelio formavimosi požymiai atsiskleidė Prūsijai skirtuose K. Henenbergerio ir juo sekusių autorių žemėlapiuose. 1576 metų K. Henenbergerio darbe Nemuno žemupys vertintinas tik fizinės geografijos prasme, tačiau šiame žemėlapyje užfiksuota detali geografinė aplinka tapo vėlesnių darbų pagrindu, į kurį buvo integruojama kitokio pobūdžio informacija. O būtent jau 1635 metų K. Henenbergerio žemėlapio leidime buvo užfiksuota 1613 1616 metų Naujosios Gilijos vaga dirbtinis kelio struktūros elementas, rodantis, jog vandens kelias šiame žemėlapyje jau nėra tik fizinės, bet ir socialinės - ekonominės geografijos objektas.
XVII XVIII a. Prūsijai skirtuose žemėlapiuose dėsningai buvo perimami šio darbo duomenys, tačiau vandens kelio požymių formavimasis nenutrūko. Pamažu žemėlapiuose nyko senosios Gilijos vagos žymėjimas ir pasitelkus atitinkamas išraiškos priemones vis labiau buvo akcentuojami deltos struktūros dirbtiniai pokyčiai. Naujas vandens kelio požymių formavimosi etapas sietinas su XVIII a. J. F. Betgeno, J. de Beauraino, D. F. Sotzmanno ir Le Rouge o darbais; Vienuose fragmentiškai, kituose detaliai buvo užfiksuotas dar vienas dirbtinis kelio struktūros pokytis Mažasis ir Didysis Fridricho kanalai. Ištirti žemėlapiai leidžia teigti, jog dalyje XVIII a. prūsiškų darbų pastebimai didesnė svarba buvo teikiama būtent socialiniams ekonominiams kelio ženklams pažymėti, o fizinės geografinės aplinkos duomenys vis labiau darėsi fragmentiški, nors neabejotinai tenkino žemėlapiui sudaryti reikalingas sąlygas.
Apibendrinant galima teigti, jog vandens kelio vaizdavimo atžvilgiu išryškėja takoskyra tarp LDK ir Prūsijai skirtų darbų. Lietuviškoje kartografijoje, nepaisant keleto išimčių, objekto vaizdavimas labiausiai buvo įtakotas 1613 metų žemėlapio duomenų, kurie, laikui bėgant, beveik nebuvo patikslinti ir papildyti visuomeninio pobūdžio informacija, dėl ko vandens kelias išliko tik gamtiniu kompleksu ir neįgijo specifinių, socialinei ekonominei geografijai priskirtinų, ženklų. Vienintelė išimtis 1696 metų K. Allardo darbas, skirtas Lenkijai ir LDK bei 1770 metų H. K. de Perthéeso žemėlapio dalis, skirta Žemaitijai, kurioje atsispindi detalus prūsų teritorijos vaizdas ir vandens kelio socialiniai ekonominiai ženklai. O prūsiškoje kartografijoje įžvelgiama nuosekli vandens kelio, kaip gamtinės socialinės sistemos formavimosi raida. Nemuno žemupio kartografinis vaizdas progresavo vis mažiau akcentuojant fizinę geografinę prigimtį ir vis labiau išryškėjant socialinės ekonominės geografijos žymėms: laiko perspektyvoje buvo užfiksuoti visi žinomi žmogaus atlikti aplinkos pertvarkymai.
Bucevičiūtė Laima
The Waterway Kaunas - Karaliaučius in the Cartography of the 15th-18th Centuries
Abstract
To start with, the waterway along the rivers the Nemunas, the Gilija, the Deimena and the Prieglius was very important for the trade process. The process of canalization which was carried out during the period of 14th-18th centuries made the waterway the most convenient route for navigation. The concept of waterway includes both the natural and the artificial objects. The main task of the present research is to find out the position of the waterway in the old maps on the one hand and to retrace the appearance of signs of social-economical geography in its structure on the other.
The research used the maps of Europe, Prussia, the Great Duchy of Lithuania and the Kingdom of Poland. It is important to note that the map of Prussia (the first edition in 1576) made by Henneberger and the map of LDK by Mikalojus Kristupas Radvila-Našlaitėlis marked an important stage in the history of the old cartography.
The maps of the late 15th and the early 16th centuries show the evidence of only one prototype of the Nemunas waterway oriented towards the Dancig bay (the maps of Münzer, Cusanus and Beneventanus). For example, Wapowski, Vopel, Grodecki, Magnus, Pograbka and others recorded the integral parts of the waterway paying most of the attention to the Nemunas delta what can be related to the delta regulation projects carried out in the end of the 14th and the beginning of the 15th centuries. The Nemunas delta is also enlarged and highlighted in the map of Radvila-Našlaitėlis. The reason of such emphasis could be the regulation projects of Gilija during the period of 1613-1616. A qualitative change in the representation of the object can be observed in the first map (and its later editions) of Henneberger and in the maps of his followers. The first sign of social-economical geography showing the bed of the Gilija was fixed in the map of Henneberger in 1635. Accordingly, the majority of the maps made in the 17th and the 18th centuries are regarded as copies of the cartographic picture created by Henneberger and Radvila-Našlaitėlis with slightly different elements of cartographic design.
The last canalization stage was carried out during the period of 1689-1697. The new changes were fixed in the Prussian maps of the 18th century (Betgen, 1735; De Beaurain, 1759; Le Rouge, 1772; Sotzmann, 1798). The representation of the Little and the Big Fridrich canals confirms the fact. A common feature exhibited by the maps of the time was to put more emphasis on the social-economical geographical traits than to the exact physical geographical information. For example, some of the 18th century maps of the Great Duchy of Lithuania eliminated the river-bed of the Deimena. It seems that the authors of these maps did not feel the integrity between the rivers of the waterway and their value for social and economical activities. The map of De Perthées stands as an exception as it marks an integral waterway route with the evident signs of social-economical geography.
To conclude, it can be said that only the maps of Prussia reflected a sequential progress of the waterway development into the social-economical system, whereas in the maps of the Great Duchy of Lithuania the object remained as a complex of nature.
Seniausi Kauno miesto tarybos laiškai iš Valstybinio archyvo Torunėje fondų
Santrauka
Straipsnis analizuoja keturis Valstybiniame archyve Torunėje rastus laiškus. Seniausias su Kaunu neabejotinai susijęs dokumentas tai Vilniaus kašteliono ir Kauno seniūno Sudovijaus Valmantaičio laiškas, datuotas 1453 metų lapkričio 22 diena. Laiškas adresuotas Kryžiuočių ordino maršalui. Jis jau yra publikuotas. Autorius mini ir apie 1400 m. rašytą laišką, tačiau jo autorystė yra ginčytina. W. Chorążyczewski nesutinka su M. Gumowskio ir E. Rimšos nuomone, kad šis laiškas galėjo būti rašytas Kauno miesto tarybos atstovų. Trečiasis straipsnyje minimas laiškas datuojamas 1490 metų rugsėjo 13 d. Jame Kauno miesto tarybos nariai įspėja Torunės miesto tarybą, kad Torunės laivai bus sulaikomi, jei tas pats bus daroma su kauniečių laivais.
Vienok pats vertingiausias autoriaus nuomone yra 1511 m. sausio 8 d. Kauno miesto tarybos rašytas laiškas, kuriame prašoma Torunės miesto tarybos, kad Kaunan atvyktų Henriko Baucho draugai ir išvaduotų jo apdarus bei kita turtą, sulaikytą Gdansko pirklio Jokūbo Melmano, kuriam minėtas Bauchas buvo skolingas. Šis laiškas vertas dėmesio dėl dviejų priežaščių:1)turime mažai šio laikotarpio Kauno kanceliarijos pavyzdžių, 2) aktas parodo kaip Kauno miesto valdžia sprendė tokio pobūdžio reikalus. Pastarasis laiškas yra publikuojamas kaip straipsnio priedas.
Chorążyczewski Waldemar
The Oldest Letters of Kaunas City Council Obtained from the Funds of the State Archives of Torun
Abstract
The article analyses four letters found in the State Archives of Torun which are related to Kaunas history. The oldest letter written by Vilnius castellan and Kaunas elder Sudovijus Valmantaitis dates back to 22 November, 1453. It is addressed to the marshal of the Order of the Cross Knights. It has to be mentioned that the letter has already been published in historical literature. The second letter under analysis was written to the council of Torun approximately in 1400; however its author is still questionable. Chorążyczewski opposes the opinion of historians Gumowski and Rimša who claim that the letter was written by Kaunas council and rejects its connections with Kaunas. The third letter was written on 13 September, 1490 by Kaunas city council. The council threatens that they will hold the ships of Torun merchants if Torun holds Kaunas ships.
The most valuable letter in authors opinion is the fourth letter written by Kaunas city council on 8 January, 1511. Torun city council is requested to send friends of Henrich Bauch who would redeem his movable property because of his debts to the merchant of Gdansk Jakub Melman. The importance of the letter is twofold: first, very few examples of Kaunas office of the analyzed period can be found; second, the letter evidences how Kaunas council dealt with affairs of a similar kind. The letter under discussion is published together with the article.
Jurėnienė Virginija
I-asis ir II-asis moterų suvažiavimai: Lietuvos moterų judėjimo siekiai ir išdavos
Santrauka
1907 m. Kaune formavosi katalikiškas moterų judėjimo centras, kuris baigė formuotis 1908 m., įkūrus Lietuvos katalikių moterų organizaciją. 1905 m. Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas, kuriam vadovavo liberalės-demokratės. Tokiu būdu Lietuvoje susidarė du moterų judėjimo centrai.
I moterų suvažiavimas buvo svarbus įvykis tolimesniam moterų judėjimui. Suvažiavime buvo priimti judėjimo uždaviniai: įkurti moterų organizaciją, iškovoti lygias politines teises bei šviesti moteris.
I suvažiavimas turėjo didelės reikšmės moterų pilietiniam ir politiniam sąmonėjimui. Moterys suvokė, kad jos pačios yra atsakingos už sau lygių teisių su vyrais visose srityse iškovojimą.
I moterų suvažiavime aktyviai reiškėsi partijos. Tai atsiskleidė tiek suvažiavimą rengiant, tiek ir jo metu. Jos siekė įtakoti suvažiavimo priimamus sprendimus ir tuo pačiu moterų judėjimą.
Po I suvažiavimo moterų judėjimas skilo į sroves: demokratinę, socialdemokratinę ir katalikiškąją. Katalikiška srovė, kuriai vadovavo kunigai, 1908 m. kovo 21 d. įkūrė Lietuvos katalikių moterų organizaciją. Demokratinė ir socialdemokratinė moterų judėjimo srovės savo organizaciją įregistravo tik 1922 m.
II moterų suvažiavimas iškėlė moterų judėjimui šiuos tikslus: reikalavo grąžinti politines teises moterims; siekė suvienyti moterų judėjimą ir priimti 5 metų veiklos planą.
II moterų suvažiavime dalyvavo įvairių moterų organizacijų atstovės. Šis suvažiavimas buvo inteligenčių suvažiavimas, todėl radikalių nutarimų nepriėmė tik pageidavimus, skirtus prezidentui ir vyriausybei. Suvažiavime nedalyvavo kaimietės.
1935 m. Vidaus reikalų ministrui priėmus Draugijų įstatymą partijos II moterų suvažiavime nedalyvavo, tačiau jame buvo ryškus moterų politinis susiskaldymas. Moterų atstovės suvažiavimo metu siūlė diskutuoti politinių teisių ir kitais klausimais.
Jurėnienė Virginija
The First and the Second Women Assemblies: Outcomes and Objectives of the Lithuanian Women Movement
Abstract
The first and the second women assemblies were a significant social and political event. The importance of the first assembly is evidenced by the participation of the representatives of the created parties in its work as well as their wish to influence further women movement by making it a constituent of the party activity. The first Lithuanian women assembly in 1907 was called Seimas and was compared to the Great Vilnius Seimas of 1905 by the press. The assembly showed that not only women from the intelligentsia and the nobility, but also the working women and farmers understood the position of the woman in society, the importance of the establishment of women organization and women role in the national movement. Though women farmers could not disassociate themselves from their specific concerns and troubles, they still participated in the movement as conscious citizens. The first women assembly was historically significant not only for its organization and the process of growing women awareness but also for the carried decrees. The realization of the assembly decrees took place in stages. The first and the second decrees were carried out after the re-establishment of the state in 1918. However, after the assembly, the members of the elected committee could not agree about the location of the center of the union. Women from Kaunas wanted to establish the center in Kaunas, whereas women from Vilnius did not want to give the union into the hands of Kaunas women, especially as the latter were influenced by the priests. Therefore, they proposed creating the union center in Vilnius. Having shared the duties, the committee presidium started working in Vilnius and the rest of the committee in Kaunas.
The clerics who had an explicit aim when assembling the women did not refuse to lead the women movement after the assembly as well. The Kaunas committee part, which remained under their influence, agreed with the idea of establishing a Catholic women organization and did not attend the common meetings called by the committee chair Petkevičaitė in Vilnius. Despite the Vilnius womens efforts to solve the conflicts in the committee and secure the united women movement as a powerful force in the fight for the civil and political rights, the women movement split. On March 21, 1908, the Lithuanian Catholic women society was founded in Kaunas. Its establishment was confirmed by the Kaunas governor. Consequently, social democrats, democrats and peasant union had to acknowledge that in the country and Kaunas the influence of the Christian democrats party was stronger than theirs. Vilnius women did not found a larger organization. They remained as the Lithuanian women union established in 1905 which statutes were not approved by the tsarist government, giving no license for two women organization to function. A secular women organization was registered in Kaunas, in 1922. In general, the first women assembly began the organized women movement. What is more, the Lithuanian women movement, the same as in Poland, got under the influence of the clergy.
The aim of calling the second assembly was to evaluate the performance of women organizations, unite and accept new guidelines of activity. Since only requests were expressed but no decrees passed, we can claim that no novelties in the women movement could appear. The women movement persisted trying to regain the lost rights in the political life of the country. In spite of declarative manifestations of the union of the women movement, it remained split as it was after 1908. Beside the specific characteristics of the Lithuanian women movement, the second assembly reflected general European tendencies which were as follows: 1) emphasis on the womans role in the family; 2) the states striving to confine women to families, detaching them from political activity and leaving them only social one; 3) women dismissal from work; 4) the objective of states to control women movement and subordinate it to the governments.
Kitiems ir sau: moterų draugijų veikla Kaune
Santrauka
Iš trumpos moterų veiklos apžvalgos galima pastebėti, kad moterų organizacijų veikla neapsiribojo rūpinimusi savo pačių materialine ar moraline gerove, bet visų pirma kėlė sau uždavinius pasitarnauti plačiajai visuomenei. Bet tarnaujant kitiems, stengiantis ugdyti tautiškumą ir katalikiškumą, buvo išmokstama ir geriau realizuoti save, bei ištrūkstama iš kasdieninės tradicinės šeimos aplinkos.
Gausios moterų organizacijos ir įvairios jų akcijos ne tik palengvino dalies vargingiausių kauniečių dalią, padėdavo naujai atvykusiems į šalies sostinę, bet ir gyvai prisidėjo prie kultūrinio miesto gyvenimo. Kaunas buvo liudininkas ir antrojo moterų suvažiavimo įvykusio 1937 metų pabaigoje. Čia moterys skirtingai nei Pirmajame suvažiavime pasirodė jau organizuotos, susispietusios į įvairias draugijas, organizacijas ir komitetus, kurie nepaisant nuomonių skirtumų ir skirtingų tikslų, reikalui esant, sugebėjo dirbti ir švęsti kartu kitų labui, nepamirštant ir savęs.
Karčiauskaitė Indrė
For Others and Oneself: Activities of Women Organizations in Kaunas
Abstract
The 1920s in particular witnessed a rapid growth of women organizations in Lithuania. Especially popular were charitable and self-educational organizations. A noticeable tendency was that women would gather into organizations in order to improve the situation of other people and not their own welfare. They tried to help by consoling and supporting the needy, or, more broadly, by contributing to the cultural life of their country. Despite the orientation towards the others and not to oneself, women engaged in organizational activities also benefited: they practiced expressing their thoughts in public (something rather uncommon up to then), shared information and advice, and by organizing projects learned to be organized and implement their plans.
This article discusses the charitable, educational and social activities of women organizations in Kaunas between 1918 and 1940. A special attention is given to the Lithuanian Catholic Women Organization (Lietuvių katalikių moterų draugija) as its branches were active in the everyday life of Kaunas community. The organization involved not only the intelligencia, but also female workers, home servants as well as housewives. Furthermore, the article deals with the activities of the Council of Lithuanian Women (Lietuvos moterų taryba), which almost without exception involved only the elite women. The organization had its headquarters in Kaunas, which was the temporary capital of Lithuania at that time. As a roof organization, it united 18 women organizations. Its contribution to the others was not only by providing diverse lectures and organizing balls for the local elite, but also by gathering money in support of the women in need.
Thus, it is shown that numerous women organizations and their different activities not only elevated the life of some of the poorest citizens of Kaunas but also contributed to the cultural life of the town.
Personalo organizavimas Kauno miesto savivaldybėje 1918 1940 metais
Santrauka
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu personalo organizavimo principai Kauno miesto savivaldybėje nebuvo išbaigti. Iniciatyvios savivaldybės besikuriančia įstatyminę administracinę bazę nuolat teko koreguoti dėl kintančių poreikių, išteklių ar centrinės valdžios diktato. Galime kalbėti tik apie personalo organizavimo besiformuojančius kontūrus. Norinčių tarnauti Kauno miesto savivaldybėje netrūko, tad ilgainiui paskyrimus į tarnybą keitė organizuojami konkursai tarnybos vietai užimti. Gera sveikata, išsilavinimas, darbinė patirtis, įstatymų žinojimas, o nuo 1928 metų ir geras valstybinės lietuvių kalbos mokėjimas buvo svarbiausi tarnautojų atrankos kriterijai. Ne mažiau svarbios buvo ir subjektyvios skyriaus vedėjų nuostatos, pastarieji dažniausiai organizavo konkursus bei priiminėdavo lemiamus atrankos rezultatus. Tarnautojams, priimtiems į savivaldybės etatinę tarnybą, buvo užtikrinamos socialinės garantijos: atlyginimas, medicininė pagalba, atostogos, pensija bei įvairios kompensacijos. Tarnyba buvo itin centralizuota. Tarnybą reglamentuojantys įstatymai akcentavo tarnautojų besąlyginį pavaldumą tiesioginiam viršininkui bei asmeninę atsakomybę. Tenka pastebėti, kad tarnautojų drausminamieji įstatai buvo kur kas detaliau reglamentuoti nei pati tarnybos eiga.
Mikalauskas Arvydas
Staff Organization at Kaunas Local Government in 1918-1940
Abstract
The principles of staff organization at Kaunas local government in the times of the First Republic of Lithuania were not consummated. The legitimate administrative basis created by the initiative local government was constantly corrected because of the changeable needs and resources or dictate of the central government. Therefore, we may talk only about the formation of the staff organization contours. As there were a lot of volunteers to work at the local government of Kaunas, pasting was changed into the competitions to take the position. Good health, intelligence, work experience, knowledge of law and from 1928 good knowledge of Lithuanian were the most important criteria of selection. On the other hand, the subjective attitudes of the heads of the department were also important. They usually were in charge of arranging the competitions and making final decisions about the candidates. The new employees of the local government gained a variety of social guaranties: salary, medical care, vacation, pension and a number of compensations. The office was strictly centralized. Moreover, the legislation regulating work emphasized unconditional jurisdiction of the officers to their immediate superior and personal responsibility. It should also be noted that the disciplinary statutes of the officers were regulated in greater detail than the process of the work itself.
Kauno jėzuitų gimnazija Antrojo pasaulinio karo metais.
Santrauka
Turint mintyje darbus, analizuojančius nepriklausomos Lietuvos jėzuitų veiklą, tenka sutikti su autorių mintimis, jog jėzuitai to meto Kauno gyvenime vaidino gana svarbų vaidmenį, prisidėdami ne tik prie lokalinės gimnazijos bendruomenės kūrimo(si) bet ir aktyviai įsijungdami į miesto gyvenimą. Per 17 metų laikotarpį skleistos vertybės, kaip rodo, pateikėjų prisiminimai prigijo ir formaliai gimnaziją panaikinus bendruomeniškumo jausmas ir krikščioniškųjų vertybių palaikymas neišnyko, nors IX vidurinėje mokinių kontingentas pasikeitė, o mokytojų kolektyvas buvo visai pakeistas.
Nacių okupacijos metu gimnazija formaliai egzistavo vos keletą mėnesių, tačiau kad ir trumpas jos atkūrimas leido į gimnaziją sugrįžti daliai joje anksčiau dirbusių pedagogų, taip pat į bendruomenę įsijungti naujiems Jėzaus Draugijos nariams, taip, galimas daiktas, labiau priartėjant prie 1940 vasarą nutrauktų procesų eigos.
Nors nacių okupacija, kaip ir bet kuri kita, nebuvo palanki gimnazijai klestėti ir plėstis, be to vykstantis karas sukėlė papildomų buitinių problemų, egzistenciniame lygmenyje gimnazijos bendruomenė toliau bandė jungtis, skatinama bendrų interesų ir tikslų (pvz., gauti gerą išsilavinimą, kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės).
Tokiu būdu nors ir gerokai fragmentuotas bei labai nestabilus Antrojo pasaulinio karo laikotarpis visgi, manyčiau, gali būti laikomas autentiška ir integralia Kauno jėzuitų gimnazijos istorijos dalimi. Galiausiai šie gana hipotetiniai svarstymai ar egzistavo tuo metu gimnazijos bendruomenė, kokiomis formomis ji reiškėsi dar reikalingi tolimesnių tyrimų, diskusinės erdvės ir kritikos.
Venclauskas Linas
Kaunas Jesuit School During the Second World War
Abstract
The article sets out to analyze the changes of the school status and its owners from 1940 until the end of the German occupation in Lithuania. The greatest attention is paid to the continuity of the school communities life via conceptualization and description of what the community is and how it functioned in the analyzed period. It appears that despite the soviet nationalization of the private Jesuit school in 1940, the bigger part of the pupils remained in the school and continued their studies. The Jesuits also did not go far from the school and especially from the Jesuit church (both buildings are located at the same place). The situation changed with the beginning of the German occupation: the Jesuits returned to the school, although their activity was also put under restrictions later on. Despite all the difficulties, oral history sources prove the fact that Jesuits made a big impact on theirs pupils values and thoughts. The ideas of the Jesuit community rested in the schools even at the beginning of second Soviet occupation when most of the old teachers were fired. It can be noted that the climate did not change until a completely new generation of the pupils entered the school.
Kauno bendrojo lavinimo mokyklos 1941 1944 m.
Santrauka
Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų istorijos faktai Antrojo pasaulinio karo metais atskleidžia okupacinės valdžios siekius įvairiausiais būdais žlugdyti krašto švietimo ir mokslo įstaigų darbą.
1941 m. vasarą Lietuvos Laikinosios vyriausybės pradėti krašto švietimo sistemos pertvarkymai palietė ir Kauno miesto pradžios bei vidurines mokyklas. Švietimo ministro įsakymais buvo sugražinta iki sovietų okupacijos buvusi bendrojo lavinimo mokyklų struktūra, atleisti iš darbo konstitucijos ir rusų kalbos mokytojai bei mieste uždarytos beveik visos tautinių mažumų švietimo įstaigos, palikus veikti tik vieną pradžios mokyklą rusų dėstomąja kalba.
Vykdydama okupacinės nacių valdžios nurodymus, Švietimo vadyba iš Kauno miesto mokyklų reikalavo šalinti buvusius komjaunuolius ir sovietų aktyvistų vaikus, moksleivių ugdyme skirti didesnį dėmesį vokiečių kalbos mokymui bei vertė besimokančius atlikti įvairias darbo prievoles.
Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių skaičius augo iki pat nacių okupacijos pabaigos. Nacių siekiai sumažinti moksleivių skaičių miesto pradinėse mokyklose ir gimnazijose nebuvo įgyvendinti. 1941 m. rudenį pradžios mokyklose mokėsi 9432, gimnazijose 4680 moksleiviai. 1943 m. rudenį pradžios mokyklose jau mokėsi 11 975, gimnazijose 5607 moksleiviai.
Kauno miesto Švietimo vadybos žinioje esančios pradinės ir vidurinės mokyklos nacių okupacijos metais buvo priverstos dirbti sunkiomis sąlygomis. Vokietijos kariuomenės daliniai, karo ligoninės bei okupacinės valdžios įstaigos užiminėjo mokyklų patalpas, trūko rašymo ir mokymo priemonių, moksleiviams ir mokytojams reikėjo atlikti įvairias prievoles bei jie buvo verbuojami į Vokietijos kariuomenę ir jos pagalbinius dalinius. Mokyklų darbą veikė ir kiti karo bei okupacijos nepritekliai ir trukdymai. Remiamos ir palaikomos Kauno miesto gyventojų, mokyklos vis tiek dirbo ir sėkmingai atliko svarbiausią savo funkciją: ugdė jaunąją kartą.
Jašinauskas Linas
Schools of Kaunas City During the Nazi Occupation (1941-1944)
Abstract
In the summer of 1941, the schools of Kaunas city experienced a new trial as the domination of the Soviet Union on the region was replaced by the Nazi occupation. The Lithuanian Provisional Government established after the anti-soviet rebellion of June 1941, started the reform of educational institutions what affected the structure of Kaunas schools system. A big number of constitution and Russian language teachers were fired. Furthermore, nearly all educational institutions of national minorities were closed with exception of one primary schools where all subjects were taught only in the Russian language.
In autumn 1941, the Nazis allowed all educational institutions which were untouched by the reform of the Lithuanian Provisional Government to start their work. However, the activity of the majority of schools was estimated as temporary. The occupational Nazi authorities required to eliminate all former Komsomol and children of soviet activists from schools and to pay more attention to teaching of German. Also, pupils had to carry out a variety of labour service obligations.
Secondary and primary schools subordinate to the Education Board of Kaunas were forced to work under difficult conditions. The military forces of Germany, military hospitals and other occupational institutions were using the premises of schools for their own needs. Moreover, pupils and teachers had to carry out all kinds of labour services and were recruited into the military service of Germany. In spite of these difficulties, the number of pupils in Kaunas schools was increasing until the end of the Nazi occupation. The data shows that in the autumn of 1941, 9,432 of pupils were studying at primary schools and 4,680 of students were studying at secondary schools. Furthermore, in the autumn of 1943, the number of students in primary schools increased up to 11, 975 and the number of students studying at secondary schools appeared to be 5,607. A conclusion can be drawn that the aims of the Nazi to reduce the number of pupils in primary and secondary schools of the city were not realized.
To end, it can be said that the schools were strongly supported by the inhabitants of Kaunas city what made it possible to continue their work.
Lietuvių sąjūdis
Santrauka
Lietuvių sąjūdis buvo sumanytas kaip politinė organizacija
po karų atsikuriančioje Lietuvoje, kuri turėjo bendra programa ir požiūriu
į demokratiją susieti Lietuvių fronto sutelktus żmones ir apjungti juos
atitinkama organizacine struktūra.Svarbi šios organizacijos nuostata buvo
valstybės ir visuomenės veikloje iškelti asmenybes, sugebančias kompetentingai
vadovauti .Skirtingai nuo partinės struktūros, kurioje autoritetą dażnai
sąlygoja ne tiek kompetencija, kiek demagogija, Lietuvių sąjūdis tokiu
autoritetą iškeliančiu mechanizmu siūlė profesinės veiklos pagrindu sudarytas
institucijas. Praktiškai,artėjant antrai sovietinei okupacijai,Lietuvių
sąjūdis nebuvo išvystytas.
Bloznelis Mindaugas.
The Lithuanian Movement
Abstract
It is worth pointing out that the Lithuanian movement was created as a political organization of Lithuania rebuilding after the wars. The movement strived at relating and unifying the people of the Lithuanian front into the corresponding organizational structure based on the common programme and attitude towards democracy. One of the most important provisions of the organization was raising the personalities capable of competent leadership in state and social activities. Such attitude stood in sharp contrast with the party structure in which authority is usually decided by demagogical rather than by competence factors. The Lithuanian movement suggested that authorities could be raised by institutions founded on the basis of professional activities. Practically, as the second Soviet occupation was impending, the Lithuanian movement was not developed.
Bučinskytė Ilona
Ateitininkai Kaune 1941 1944 m.
Santrauka
Ateitininkų istorija Kaune Antrojo pasaulinio karo metais gali būti apžvelgiama tik bendrame ateitininkų organizacijos kontekste. Šiuo laikotarpiu ateitininkija susidūrė su dviem totalitarinėmis sistemomis ir bandė išlikti. Tam buvo pasirinkta nelegalaus veikimo forma. Nors pirmoji sovietinė okupacija pakenkė iki tol darniai funkcionavusiam ateitininkų organizacijos tinklui (dėl sovietų vykdytų edukacinės sistemos pertvarkymų ir represijų prieš ateitininkus buvo suardyti Kaune veikusių moksleivių ateitininkų ryšiai ir pastarųjų ryšiai su centrinėmis organizacijos struktūromis, o taip pat centrinių organizacijos struktūrų ryšiai su ne Kaune veikiančiais ateitininkais), Kaunas aptariamu laikotarpiu išliko ateitininkų organizacijos centru.
Nacių okupacijos metais ateitininkams Kaune pavyko prisitaikyti prie pogrindinio veikimo sąlygų. Šaltiniai liudija, kad jau 1942 m. buvo užbaigtas ateitininkų organizavimasis, buvo išdirbti veiklos modeliai, ir ateitininkų veikimas iki 1943 m. pavasario įgijo rutiniškas veikimo formas. Šiuo laikotarpiu susiformavo nelegalios ateitininkų organizacijos struktūra, iš Kauno besiplečianti į kitas Lietuvos vietoves. Veikliausi šiuos struktūros nariai buvo Kaune veikiantys studentai ateitininkai. Aktyviausiai veikė studentų ateitininkų korporacijoms Grandis ir Gaja priklausę ateitininkai. Aktyviausios ateitininkijos grandies veiklą apsunkino nacių sprendimas uždaryti Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tiesioginis susidūrimas su totalitarinėmis sistemomis keitė daugelio ateitininkų politinį mentalitetą. Antrą kartą į Lietuvos teritoriją grįžtanti Raudonoji Armija, lėmė daugelio ateitininkų apsisprendimą pasitraukti į Vakarus. Tuo būdu ateitininkų organizacijos centras iš Kauno persikėlė išvietintųjų asmenų (DP) stovyklas.
Bučinskytė Ilona
Members of Lithuanian Youth Catholic Organization Ateitis in Kaunas, 1941-1944
Abstract
Ateitis organization founded in 1911 united students from secondary schools and universities and seniors, who had already graduated their studies and were working. It has to be pointed out that during the interwar period organizations grew into strong social and cultural stream, which had a great impact on the life of Lithuania of the day. Although being critical of the authoritarian regime of the president of Lithuania Antanas Smetona, the members of Ateitis were still influenced by it. The authoritarian politics of Antanas Smetona regime lead to the formation of the underground activity of the members of Ateitis and the appearance of the governmental criticism. Such practice of activity was continued during the first Soviet and Nazi occupations as well. What is more, during the years of independence Kaunas became the centre of Ateitis organization.
With respect to the first Soviet occupation, it can be said that a lot of damage to the harmonious working of the organization was made. The reforms of the Soviets in the educational system and the repressive measures against the members of Ateitis disrupted the communication between the members of the organization in Kaunas. In other words, the actions of the Soviets disabled the contacts of Ateitis members of Kaunas and province with the organizations central structures working in Kaunas.
Some members of Ateitis met the first Soviet occupation with the hope to adapt to the new regime. However, the hostile Soviet politics towards the members of the organization forced most of them into the active resistance to the Soviet regime. One of the ways of anti-soviet resistance was illegal activity. The members of Ateitis kept in touch with the members of other resistance organization called the Lithuanian Activists Front. The aim of Lithuanian Activists Front was the restoration of the independent Lithuanian state with the help of the Nazi Germany. That was the major reason why a big number of Ateitis members were good willing to the Nazi regime at the beginning of the Nazi occupation.
During the years of the Nazi occupation the members of Ateitis in Kaunas continued their illegal activity and developed a stable structure. According to the historical documents, the illegal existence of Ateitis finished in 1942. The centre of the organization was located in Kaunas. The most active part of the structure was students and members of Ateitis, especially belonging to the fellowships of Grandis and Gaja.
Another important fact to mention is that Lithuanians boycotted the Nazi intentions to create the Lithuanian SS legion in 1943. As a result, the Nazi closed down higher educational institutions in Lithuania what significantly worsened the condition of Ateitis.
On the whole, the direct impact of the totalitarian Soviet and Nazi regimes changed the mentality of the members of Ateitis and a strong emphasis on striving for democratic ideals could be noticed.
Finally, the second Soviet occupation in 1944 withdrew most of the members of Ateitis from Lithuania to the West. As a result, the centre of the Ateitis organization relocated from Kaunas to DP camps in Germany and Austria.
Pažaislio vienuolyno sienų tapybos paveikslų restauracija.
Santrauka
Išskirtinės savo gausa, o juo labiau menine bei sakraline verte visoje XVII a. II p. XVIII a. I p. Vidurio Europos sienų tapyboje Pažaislio freskos turi būti įvardijamos kaip neabejotinas Lietuvos kultūros išteklius. Restauruojant minėtus sienų tapybos paveikslus pirmiausia privalu saugoti pačią paminklo dvasią, pagarbiai elgtis su visu čia egzistuojančiu kultūros paveldu.
Apie 1976 m. prasidėjusi Pažaislio freskų restauracijos istorija sąlyginai gali būti suskirstyta į du pagrindinius etapus. Antrasis iš jų sietinas su 1998-2001 m. vykusia bažnyčios choro sienų tapybos restauracija, kai buvo pasimokyta iš praeities klaidų ir pasisemta naujausios pasaulinės freskų restauracijos patirties.
Šiuolaikinė italų restauratorių patirtis įrodo, kad labai svarbus kruopštus tapybos paviršiaus valymas ir freskų mokslinio tyrimo metodų (kaip mikrofotografija, makrofotografija, infraraudonųjų spindulių fotografija, apšvitinimas infraraudonaisiais spinduliais, ultravioletinių spindulių fotografija ir kt.) taikymas. Atsižvelgus į Italijos specialistų patirtį, įrodančioje sienų tapybos restauracijos grafinio dokumentavimo svarbą, Pažaislio freskų restauracijos dokumentavimas negali būti įvardintas kaip atitinkantis nūdienos paveldosaugos reikalavimus.
Vertinant freskų restauravimo kokybę, reikia konstatuoti, jog Pažaislyje nuo pat pradžių autentiškumas buvo saugotas. Pati tapyba restauruota korektiškai ir pagarbiai, vengta pridėti tai, ko nėra buvę. Ten, kur aptikti dideli praradimai, pirmenybė teikta konservavimui. Ypač didelio restauratoriaus įsijautimo į menininko vaidmenį neaptikta. Pažaislio freskų autentiškumas (kuris yra lemiamas kriterijus vertinant paveldo išteklius) nekelia abejonių.
Kita vertus, šiuolaikinis restauratorius privalo restauraciją pradėti tik nustačius kūrinio ligos diagnozę, o Pažaislyje būta atvejų, kai nesilaikyta esminės nuostatos, kad kūrinys gali būti restauruojamas tik po išsamių tyrimų bei rekomendacijų. 2002 m. Pažaislyje atlikta pakartotina bažnyčios prieangio, koridoriaus prie zakristijos ir refektoriaus freskų restauracija rodo, kad labai svarbi čia dirbančių restauratorių kvalifikacija ir sąžiningas požiūris į atliekamą darbą.
Pačių tyrimo metodų monitoringas Pažaislyje būtų labai svarbus. Monitoringo metu paaiškėtų, kokius tyrimus privalu atlikti. Netaikant Pažaislyje šiuolaikinių fizikinių grunto ar paveikslo būklės tyrimo metodų (infraraudonųjų, ultravioletinių spindulių fotografija ir kt.) gresia pavojus restauruoti tik sienų tapybos meninį vaizdą. Optinės analizės (kai kūrinys neardomas) metodų pritaikymas Pažaislio freskų restauracijai būtų labai naudingas. Taip pat iki šiol netaikomi ir vieningi bei griežtai apibrėžti restauravimo kokybės įvertinimo kriterijai.
Kušlys Gintaras
The Restoration History of Pažaislis Monastery Frescoes
Abstract
The paper sets out to analyse the wall paintings in al fresco and al secco manner and their restoration in the Architectural Ensemble of Pažaislis Monastery. The article aims to investigate and esteem the restoration history of the wall paintings of the Architectural Ensemble of Pažaislis Monastery from the heritage preservation perspective.
It is worth reminding that the frescoes of Mykolas Arkangelas were painted by Pallonio in Pažaislis complex of the church and monastery in 1674-1685. During the Soviet times, the Pažaislis complex was announced as a cultural monument with architectural, art, historical, memorial, religious and landscape values.
The restoration of the wall paintings of the Architectural Ensemble of Pažaislis Monastery is estimated on the basis of the Venice Charter of 1964 and the law of preservation of real cultural valuables of the Republic of Lithuania, signed in 1994.
The article reveals that evaluating the efforts of the restorers, the authenticity of the wall paintings was preserved. The paintings were restored correctly and respectfully, avoiding any addition of the new elements. It is shown that in the places of great loss preference of conservation prevailed. Also, no exaggeration of the restorers competence over the artists is noticed. On the other hand, the regulation that a work of art can be restored only after a detailed investigation and analysis was not always kept to in the past. For example, in 1990, the investigation (even the chemical analysis) of the frescoes was not carried out before the restoration of the wall paintings in the church porch.
Furthermore, seeking to discover the restoration problems of Pažaislis frescoes, an up-to-date experience of the Italian restorers (for example, the Masaccio fresco Saint Trinity restored in 2001) is analyzed. A conclusion is drawn that one of the most important means used by the Italian restorers is especially accurate cleaning of the surface of a painting. Also, a great attention is paid to such scientific investigation methods of frescoes as microphotography, macro photography, infra-red photography, infra-red transirradiation, ultraviolet photography, ultraviolet fluorescence, etc. Finally, the importance of graphical documentation of wall paintings in Italy is emphasized.
Pogrindinės spaustuvės ab veikla (1980 1990 m.) Vytauto Andziulio ir Birutės Vidauskaitės Andziulienės atsiminimai (Užrašė Aušra Nomeikaitė).
Santrauka
Straipsnis parengtas interviu metodu. Vytauto Andziulio bei jo žmonos Birutės Vidauskaitės Andziulienės atsiminimai buvo užrašyti 2000 m. balandžio ir gegužės mėn.
V. Andziulis pasidalino savo prisiminimais apie pogrindinę spaustuvę ab, kurią jis kartu su Juozu Bacevičiumi įkūrė 1980 m. Sužinome apie tai, kaip jam pavyko nuslėpti viską nuo saugumo. V. Andziulis pasakoja su kokiais žmonėmis jis bendravo, ir kas žinojo apie jo spaustuvę. Atskleidžiama iš kur buvo gaunama medžiaga, kaip buvo platinami leidiniai. Pasakojama apie slaptus susitarimus, kuriuos žinojo tik trys žmonės. V. Andziulis pasidalino mintimis apie savo išleistus leidinius. Sužinome kokiu būdu spaustuvė buvo išslapstinta, ir kaip vyko darbas toliau. Trumpai papasakojama apie jau mirusį Juozą Bacevičių.
Antras pateikėjas tai Vytauto Andziulio antroji žmona Birutė Vidauskaitė Andziulienė. Ji viena iš nedaugelio žinojo apie spaustuvę. B. Andziulienė nepabūgo sunkumų, sėmėsi stiprybės iš tikėjimo, ir nuolat palaikė vyrą. Vytauto žmona nuoširdžiai pasidalino prisiminimais apie tą laikotarpį, kuomet jų namuose veikė spaustuvė.
Straipsnio pabaigoje pateikiamas leidinių sąrašas, kurie buvo išleisti kada spaustuvė buvo pogrindyje, o taip pat ir leidiniai, kurie buvo publikuoti spaustuvę išslapstinus.
Vytautas Andziulis. Recollections About Activities of Underground Printing-House ab (1980 1990). Interview by Aušra Nomeikaitė.
Abstract
The present work applies the interview method. The recollections of Vytautas Andziulis and his second wife Birutė Vidauskaitė-Andziulienė were recorded by Aušra Nomeikaitė in April and May, 2000.
V. Andziulis shared his memories about the printing-house ab which he founded together with Juozas Bacevičius in 1980. The interview revealed how underground activity of the printing house was hidden from the knowledge of KGB. Furthermore, V. Andziulis presented facts about the establishment of the printing-house and people involved or aware of the secret activity. The interview described the ways of obtaining the material for publishing and distribution of printed publications. It appeared that only three people knew about the secret arrangements. In addition, V. Andziulis shared his ideas about the printed publications, how the printing-house gained the public status and what kinds of activities were continued. The dead associate Juozas Bacevičius was also mentioned.
The second interviewer, Birutė Vidauskaitė Andziulienė, was one of those few people who knew about the existence of the printing-house. During the interview, Birutė Vidauskaitė-Andziulienė shared her memories about the period when the printing-house was functioning in her house.
Finally, the work presents a list of publications issued during the time of the underground activity of the printing-house and also the list of issues published when the printing-house gained a public status.