|
KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS Vytauto Didžiojo universitetas |
|
|
KAUNO ISTORIJOS METRAŠTIS Vytauto Didžiojo universitetas |
ANOTACIJOS
Rasa VARSACKYTĖ
Kauno miesto valdžios žmonės XVII - XVIII a. sandūroje
Santrauka
Straipsnyje siekiama pateikti XVII - XVIII a. sandūros Kauno
miesto valdžios (turint galvoje magistrato ir vaito institucijas) charakterį.
XVII a. antrojoje pusėje miesto magistrato sąvoka Kaune buvo devalvuota: be
burmistrų ir tarėjų, oficialiais, magistratui priklausančiais miesto pareigūnais
tapo ir suolininkai. Tokiu būdu magistrato ir tarybos apibrėžtys tuo laiku
jau nebėra tapačios. Nors bendras visų miesto savivaldos įstaigų administracinis
darbas kartkartėmis pastebimas jau XVII a. pirmojoje pusėje, tačiau bene labiausiai
politinę - socialinę visuomenės raidą išjudino XVII a. vidurio karų bei okupacijos
sukelta miesto (ir viso krašto) politinė, ekonominė ir moralinė krizė, paspartinusi
atitinkamų institucinių tradicijų griūtį ir kai kurių naujovių proveržį. "Senasis",
gerokai nukraujavęs burmistrų ir tarėjų magistratas nebesugebėjo visų tenykštės
miesto valdžios svertų ir toliau koncentruoti vien savo rankose bei apsiginti
nuo elitan siekiančių patekti asmenų. Pakrikusiam miestui administruoti reikėjo
daugiau kvalifikuotų žmonių.
Municipalitetinė karjera mieste vyko eiliškumo principu: iš bendruomenės prisiekusiųjų
asmuo patekdavo į suolininkus, po to į tarėjus, burmistrus ir vaitus. Kiekvieno
kauniečio karjera - tai sudėtingas, įvairių aplinkybių, o visų pirma šeimos,
giminės, tikėjimo, draugų ir turto reguliuojamas procesas. Išankstinė sąlyga
- kandidatas privaląs būti pirkliu. Amatininkai kaip fiziniu darbu besiverčiantys
asmenys miestietiškoje, pirklių dominuojamoje bendruomenėje buvo niekinami
ir į magistratą neįleidžiami. Be to, atskira magistrato hierarchijos pakopa
vis labiau atsijodavo kiekvieną kandidatą ir viršūnėn patekdavo tikrai elitiniai,
gerai mieste įsitvirtinę (šeimos, draugų, turto atžvilgiu) asmenys.
Kauno miesto municipalitete vyravo įvairiapusiškai aktyvaus žmogaus tipas.
Dėl mažo uždarbio magistrate, pagrindinis miesto pareigūno užsiėmimas ir pajamų
šaltinis buvo prekyba, dažnokai atitraukianti nuo darbo Rotušėje. Savo gerbūvį
tenykščiai pareigūnai palaikė ir nuomojamomis arba ūkiškai realizuojamomis
žemėmis pakaunėje. Rizikingas verslas ir nepalanki valstybės ekonominė konjuktūra
sąlygojo tai, kad Kauno municipalitete be turtuolių pakako ir nepasiturinčių
ar netgi nekilnojamo turto apskritai neturinčių asmenų.
Nors 1540 m. Kaunui skirtas valdovo nutarimas draudė bendrą tėvo, sūnaus bei
tikrų brolių darbą tarybos ir suolininkų gretose, tačiau miesto valdžios atstovų
šeimos vis vien mėgino kurti savotišką uždarą socialinę grupę, kurios nariai
beveilijo giminiuotis tarpusavyje, taip didinant savo įtaką miesto valdžioje
bei pačiame mieste. Mat minėtą įstatymą iš dalies sugebėta apeiti: Kauno magistratui
būdinga pareigūnų uošvio ir žento, ar svainių veikla. Dar daugiau, dalis miesto
pareigūnų į magistratą atėjo sekdami būtent tėvų pėdomis, net jei niekuomet
ir nebuvo dirbta kartu. Tokia garbinga šeimos genealogija ar atitinkami giminystės
ryšiai palengvindavo municipalitetinę karjerą. Be to, miesto valdžios narių
artimieji lengviau gaudavo postus ir už magistrato ribų.
Kauno katalikų ir liuteronų santykiai nagrinėjamu laikotarpiu pasižymėjo abipusiu
taikingumu ir supratingumu: įvairiausių anuometinį miestą slegiančių sunkumų
akivaizdoje, etnokonfesiniai motyvai ir ambicijos atrodo nuslinkdavo į antrą
planą. Politinėje miesto veikloje liuteronai buvo aktyvūs, tačiau nesipriešino
1655 m. valdovo sprendimui ir nesiveržė užimti daugiau postų nei leista. Antra
vertus, katalikų pareigūnų nuosaikumą liuteronų atžvilgiu neišvengiamai visų
pirma apsprendė kitatikių disponuojami finansai. Mieste iš esmės egzistavo
dviejų tipų valdžia - politinė ir ekonominė: didžiąją dalį ekonominių galių
Kaune regis buvo sukoncentravę vietos liuteronai, kas padėjo jiems atsilaikyti
ir išlikti mieste, o katalikai savo ruožtu dominavo miesto valdžioje. Šis
skristymas tačiau negali būti kategoriškas - abi interesų grupės tam tikra
dalimi sutampa. Mat politinime elite buvo ir liuteronų, o tarp turtingųjų
mieste būta ne vieno kataliko. Neabejotina ir tai, kad jos aktyviai saveikavo
tarpusavyje: vieniems reikėjo pinigų, kitiems politinių teisių.
Nors nagrinėjamuose šaltiniuose pavyko aptikti vos keletą liudijimų apie korporacinį
vietos valdininkų verslą, tačiau tikėtina, kad tokių bendrų projektų būta
ir daugiau, nes šaltiniai paprastai fiksavo tik ypatingus atvejus, dažniausiai
susijusius su nusikalstama veikla. Be to, magistratas rėmė kolegų politikų
verslą įvairiomis prekybinėmis nuolaidomis bei pirkdamas iš jų miestui reikalingas
prekes. Taigi, magistrato nariai buvo jungiami bendrų pirklystės formuojamų
interesų bei savito verslo bendruomenės mentaliteto.
Be giminystės, vieno tikėjimo sąsajų ar verslo ryšių, šie asmenys savaime
buvo suartinti natūraliais kolegiškumo bei draugiškumo saitais. Nagrinėjamais
1683 - 1710 metais didžioji dauguma municipaliteto žmonių išliko savo postuose.
Tokiu būdu kūrėsi ganėtinai uždara elitinė miesto bendruomenė, kadangi bendras
daugiau nei 20 metų darbas daugelį manytina suartindavo kur kas labiau nei
kraujo ryšys. Juolab, kad be darbo magistrate atsirasdavo papildomų, keleto
miesto pareigūnų drauge atliekamų prievolių špitolėse ar renkant mokesčius
ir pan. Bendruomeninius magistrato narių santykius stiprino ir dalyvavimas
miesto brolijose.
Bendrojoje valstybės sociostruktūroje Kauno miesto valdžia (ir jai pavaldi
bendruomenė apskritai) iš esmės stovėjo lygioje gretoje su kitais Respublikos
miestais, t. y. žemiau valstybės ir Bažnyčios, jų institutų ir pareigūnų.
Vienintelė poveikio šioms struktūroms priemonė - ekonominės galios galutinai
buvo prarastos XVII a. viduryje. Netgi galintys pasigirti tokiu priviliegijuotu
titulu kaip karališkasis sekretorius, iš tikrųjų teturėjo garbę, bet ne galią
- nė vienas iš šį titulą gavusių Kauno miesto valdžios asmenų neužėmė jokių
realių valstybinių pareigų. Jokio poveikio šis titulas neturėjo ir siekiant
municipalitetinės karjeros. Retai pasitaikydavo ir municipaliteto narių giminystės
su bajorais ar dvasininkais.
Nepaisant tam tikrų išlygų (visų pirma 1540 m. valdovo nutarimo, o taip pat
bajorų paskirimų miesto vaitu), galime tarti, kad 1683 - 1710 m. Kauno miesto
valdžios žmonės iš esmės formavo daugiau ar mažiau sunkiai "svetimam"
kauniečiui prieinamą miesto grupuotę.
Rasa VARSACKYTĖ
The people of Kaunas city government at the turn of the 18th century
Abstract
The wars and the occupation in the middle of the 17th century
left a big trace on the social and economic structure of Kaunas city. Thus,
in the second half of the 17th century the term "magistratas" (magistrate)
could not be equated with "taryba" (council), like in the first
part of the century. From then on the Magistrate included the bankers who
worked with the administrative affairs together with the Council. The exhausted
Council could not keep the city power alone. In addition to that, the ruined
city needed more skilled officials.
The municipal career was usually based on the principle of regular succession:
from a post of a banker to posts of a counselor, a burgomaster and a voigt.
The main factors that shaped the municipal career were family, relatives,
faith, friends and wealth. The members of the Magistrate could be only merchants.
The main characteristics of a member of the Magistrate was his versatile activity:
the earnings at the Magistrate were too short, so the main occupation of many
officials was trade. Such a risky occupation and the economic crisis of the
State resulted in the ruling elite including not only rich or middle-class
people but also poor men who were sinking in debts.
The prohibition on a simultaneous occupation (e.g. a father with his son or
brothers) of posts of bankers, counselors and burgomasters was not able to
undermine nepotism. Moreover, the law was not applied to distant relatives,
such as a stepfather and a stepson or stepbrothers, whose common work at the
Magistrate was not rare at all.
The relationships between Catholics and Lutherans were marked by mutual tolerance.
In the presence of the economical crisis in Kaunas, religious motives did
not become a priority. Moreover, there were two elites in the city at that
time: political and economical. The latter was kept mostly by the Lutherans
whose good relationships with Prussia and specific religious orders for the
persistent work made them more economically powerful than most Catholics.
However, the relationships between members of the city Municipality were kept
not only by the family, kin or religious ties - the city officials were connected
by the friendship, collectiveness, common work in the hospitals, churches
or by the membership in the same fraternity.
Thus, the people in the city government tried to form a closed social group
which an unknown townsman could not easily enter.
Rita URBAITYTĖ
Kauno miesto santykiai su žydais XVIII a.
Santrauka
Tyrinėdami XVIII a. Kauno miesto istoriją negalime apeiti
miesto santykių su žydais, kurie stengėsi apsigyventi jame, o kauniečiai savo
ruožtu jiems visokeriopai trukdė. Tačiau tai nebuvo antisemitizmas tikrąja
žodžio prasme, kai į žydus neigiamai žiūrima viena (ar pirmiausia) dėl to,kad
jie žydai - XVIII a. kauniečiams, visų pirma pirkliams ir amatininkams, jie
buvo ekonominiai konkurentai, trukdantys pelningai plėtoti verslą kaip pragyvenimo
šaltinį. Aišku, etnokonfesiniai skirtumai egzistavo ir sustiprino ekonominius
motyvus, tačiau į viešumą religinį ar tautinį atspalvį turėję kaltinimai buvo
keliami labai retai.
Šalia ginčų su jurzdikų savininkais ir pirkliais iš užsienio, santykiai su
žydais buvo viena iš trijų didžiausių problemų Kauno miesto valdžios žmonėms
per visą XVIII amžių: su jais ir dėl įvairių priežaščių juos palaikiusiais
konfliktuota, bylinėtasi, ginčytasi, jie ne kartą varyti iš miestui priklausančių
žemių.
Visa surinkta medžiaga rodo, kad miesto valdžia stengėsi eiti teisiniu keliu,
drastiškų priemonių žydų atžvilgi nesiėmė, 1761 m. įvykiams, raštininko veiksmams
prieš seniūno S. Siručio jurzdikoje pasilikusius žydus nepritarė, o pasitaikiusių
ekscesų iniciatoriai buvo žmonės iš žemesniųjų miesto bendruomenės sluoksnių.
Per visą XVIII a. nematyti jokių didesnių tokio magistrato požiūrio pokyčių.
Žydų iškeldinimu iš miesto labiausiai rūpinosi bendruomenės prisiekusieji
(pirkliai). Juos norėta eliminuoti iš Kauno kaip neteisėtais būdais atsikėlusius
ir apsigyvenusius, nedavusius ištikimybės miestui priesaikos, nemokančius
jam mokesčių, tačiau besiverčiančius prekyba, amatais, superkančius produktus
ir keliančius kainas; remtasi valdovų privilegijomis, Magdeburgo teise, cechų
statutais, teismų nuosprendžiais, seimų konstitucijomis. Miesto bendruomenė
šiuo požiūriu skaldėsi: konfrontacija tarp žemesniųjų miesto gyventojų sluoksnių
ir žydų buvo didesnė, nes būtent jų interesus žydai tiesiogiai paveikė.
Žydai kaip bendruomenė Kaune ėmė rastis XVII a. antrojoje pusėje ir jau 9
dešimtmečio pradžioje pirmasis miestiečių skundas jais pasiekė valdovą. Jei
šiame amžiuje mūsų surasti šaltiniai žydus užfiksavo tik pilies teritorijoje,
tai XVIII a. pradžioje je išplito po visą miestą. Nors priekahalio atsiradimas
dar skendi miglose, tačiau pavyko nustatyti, kad dar prieš 1716 m. žydai turėjo
maldos namus Kaune bei kapines už miesto.
Šiaurės karo ir maro metu patirtų nuostolių įtakoje Kauno magistratas sutiko
įsileisti žydus ir juos globoti. Už leidimą laisvai gyventi bei prekiauti
Kaune žydai įsipareigojo mokėti mokesčius, padengti tam tikrą dalį miesto
išlaidų (ir šioje srityje būti pavaldžiems miesto valdžiai). Tačiau jau po
keleto metų tarp miesto valdžios ir žydų kilo konfliktai, užsitęsę iki XIX
a.
XVIII a. pirmoje pusėje žydais labiausiai nepatenkintas buvo mėsininkų cechas.
Surinkti duomenys rodo, kad tarp jų kilę konfliktai buvo ekonominio pobūdžio:
amatininkai mušė, bandė paskandinti žydus, sudegno jų skerdyklą ir žydų mėsininkų
namus deklaruodami ne tautinus ar religinius motyvus, o del to, kad jie užsiėmė
gyvulių skerdimu, mėsos pardavinėjimu, gabeno į savo namus nusipirktus gyvulius.
Cechui buvo suteikta monopolija vietinėje rinkoje, tad bovo kovojama su visais
ją pažeidžiančiais konkurentais, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos.
Mėsininkai patys negriovė maldos namų, bet prikalbino tai padaryti jėzuitų
kolegijos studentus.
Dalis Kauno pilies jurzdiką administravusių bajorų stovėjo žydų pusėje, šiems
bylinėjantis su Kauno miestu. Kauno seniūno S. Siručio teigiama pozicija žydų
atžvilgiu akvaizdi. Savo ruožtu Kauno miesto valdžios pareigūnai tvirtai laikėsi
savo nuostatų ir stengėsi prižiūrėti, kad žydai negyventų pilies bei bajorų,
taip pat dvasininkų bei vienuolynų (jėzuitų, pranciškonų, dominikonų ) jurzdikose,
neplėstų savo valdų miestiečių sąskaita.
Ilgalaikis bylinėjimasis su žydais 1753 m. pagaliau numatė tai, ko Kauno miestiečiai
laukė ir tikėjosi. Tačiau rugsėjo 14 d. nuosprendžio vykdymas nebuvo sklandus.
Galima sakyti, jis baigėsi kitu, 1782 m. gruodžio 10 d., asesorių teismo nuosprendžiu,
kuris Kauno miestui jau nebuvo palankus. Po jo visas dėmesys buvo sutelktas
į magistratui pavaldžios teritorijos gynymą nuo seniūno ir bajorų siekio išplėsti
savo valdas mieste be jose apgyvendinti žydus. Tačiau 1785 m. prasidėjo žydų
kaip bendruomenės sugrįžimas į Kauną ir tolimesnės miestiečių pastangos tai
sustabdyti rezultatų nedavė.
Iš šiuo metu turimos medžiagos galime daryti tokią išvadą (kurią galbūt pakeis
nauji duomenys, nes istorikui neleista žinoti, ko jis archyve dar nesurado):
XVII pabaigoje - XVIII a. pirmoje pusėje žydai gyveno Kaune, po 1753 m. -
viena, o po 1765 m. - kita dalis jų buvo iš miesto išvaryti ir persikėlę per
Nerį apsigyveno Vilijampolėje, tačiau 1785 m. jie vėl ėmė kurtis Kaune, iš
kur daugiau nebeišėjo.
Rita URBAITYTĖ
Relationships with Jews in Kaunas city in the
18th century
Abstract
When studying the history of Kaunas city in the 18th century
it is impossible to pass by the issue of the relationships with Jews in Kaunas
city because that was one of the three main problems for the government of
Kaunas city during that century. Investigation of the subject is based on
materials stored in the Lithuanian State Historical Archive, Manuscript departments
of Vilnius University and libraries of Lithuanian Academy of Sciences. By
using different documents of state and local institutions this research is
concerned with the relationships between Kaunas townspeople and Jews, it reviews
the actions and attitude of magistracy (Kaunas city government) and society
of the city (merchants and handicraftsmen) towards Jews.
Jews' strivings to be in trade and to settle in Kaunas clashed with opposing
desires of town-dwellers. However, this was not modern antisemitism as hostility
towards and discrimination of Jews as a religious or racial group. Principally,
economic strife between tradespeople and Jews prevailed, but the conflicts
between different social groups - "natives and strangers" - also
existed.
Appealing to rulers' privileges, judgments and law, the Magistracy litigated
with Jews in courts striving to eliminate them from the city territory as
well as their influence on the trade. Initiative in making excesses emerged
only from the lower layer of the town-dwellers. In the year 1753 assessor
court ordered to evacuate all the Jews from Kaunas but in 1782 the same court
allowed them to live in castle jurisdiction, thus initiating the process of
the return of Jews' community to Kaunas.
At the present level of investigations, the following conclusion can be made:
Jews settled in Kaunas at the end of the 17th century; after 1753 a part of
them were evicted from Kaunas and settled in Vilijampolė (the second wave
moving after 1766), but after 1785 they returned to the city and never left.
Kristina STATKUTĖ
Kauno miesto savivaldos formavimasis 1876 - 1893 m.
Santrauka
XIX a. pabaigos Kauno miesto valdymo ir visuomeninio gyvenimo
tyrimais lietuviškoji istoriografija negali pasigirti. Istoriografijos pateikiami
duomenys leidžia daryti išvadą, jog visuomeninės struktūros, įvairių socialinių,institucinių
sluoksnių santykių lygmenyje dar neatsakyta į daugelį klausimų.
Vakarų gubernijoje įsakas dėl Miestų įsatytmo įvedimo buvo gautas 1875 m.
balandžio 29d., tų pačių metų gegužės 25d. Kauno gubernijos valdyba davė oficialų
nurodymą Kauno miesto Dūmai įvesti Kaune tvarką, nes Kauno gubernijos valdyba
davė oficialų nurodymą Kauno miesto Dūmai įvesti Kaune tvarką, nes Kauno gubernijos
valdybai peržiūrėjus dabartinę miesto valdymo būklę tapo aišku, jog ji yra
reikalinga radikalaus pertvarkymo. Kauno gubernijos Valdybos buvo nurodyta
Miestų nuostatus Kaune įvesti 1876 m. sausio 1 dieną. Nuo šios datos tiek
Kauno visuomenė, tiek vietos savivaldos institucijos pradėjo naują savo istorijos
etapą.
1870 metų reforma nors ir neišspręndė daugelio miestą alinančių problemų,
visgi nors iš dalies atitiko to meto niesto augimo reikalavimus, kaip kad
atitiko tuometinės visuomenės poreikius.
Pagrindinė įstaiga, kontroliavusi miestų savivaldybes, buvo gubernijos Miestų
reikalų komitetas (MRTK). Jis tvarkė visus savrbiausius reikalus - tvirtino
rinkimų rezultatus, sprendė įvairius ginčus, tyrė skundus, svarstė miestų
biudžetų sąmatas.
Miestų įstatymas buvo pradėtas įgyvendinti Kaune ir Kauno valsčiaus miesteliuose
1875 metų vasarą. Parengiamieji darbai Kauno miesto Dūmos buvo atlikti, nors
ir su pakankamu vėlavimu. Tik šešiuose iš penkiolikos numatytų Kauno valsčiaus
miestelių buvo įvesta Miestų įstatymo tvarka.
Miestų įstatymas taip pat buvo įvestas ir Kauno priemestyje Vilijampolės Slabadoje
- ten įvestas visuomeninis valdymas su seniūnu priešakyje.
Galima daryti išvadą, jog Miestų įstatymo ir jo galiojimo Kaune laikotarpiu
Kauno valdininkai savo veiksmais ir įvairių darbų, susijusių su rinkimais
į savivaldybę, atlikimu daugeliu atvejų pasireiškė kaip politiškai ir visuomeniškai
neišprusę ir sustabarėję. Aplaidūs ir nekompetentingi.
Rinkiminių suiegų funkcijos apsiribojo tik Dūmos išrinkimu. Rinkiminių sueigų
aktyvumas tik pirmųjų rinkimų metu buvo unikalus, kai atskirose sueigose dalyvių
aktyvumas pasiekdavo net šimtą ir daugiau procentų.
Kaune, kaip ir visoje imperijoje, buvo siekiama, kad į miesto savivaldos institucijas
patektų tik patys turtingiausi kauniečiai. Bet siekiamas rezultatas įgavo
visai kitokį pagreitį, kada būtent trečiosios kurijos atstovai, bent jau pirmosios
Dūmos kadencijose, sudarė daugumą.
Miesto Dūma atliko organizacines funkcijas. Ją sudarydavo išrinktieji ketveriems
metams nariai, jos sudėtis svyravo nuo 69 narių iki 72. Miesto Dūmos narių
konfesinė sudėtis atitiko Miestų įstatymo reikalavimus.
Amžiumi Dūmos nariai buvo palyginti solidūs asmenys.
Miesto Valdyba - vykdomasis organas, susidedantis iš Miesto Galvos ir valdybos
narių, renkamų Miesto Dūmos ketveriems metams iš tos pačios Dūmos narių tarpo.
Valdybos narių skaičius sumažintas nuo šešių 1876 metais iki keturių vėlesniais.
Aptariant Dūmos narių požiūrį į savo užimamų pareigų svarbą negalima ignoruoti
fakto, jog dauguma asmenų siekė Dūmos nario posto tik asmeninių interesų ir
naudos vedini. Tad galima daryti prielaidą, jog pamačius kad ne visiems pasiseks
nugriebti gardesnį kąsnelį nuo savivaldos "gėrybių stalo", išgaruodavo
ir pirminis užsidegimas veiklai savivaldos institucijose.
Dažnai tiek miesto savivaldos institucijų veiksmai, tiek jų narių poelgiai
ir iniciatyvos kirsdavosi su valdžios nuostatomis, bet Kauno miesto Dūma ir
Kauno miesto valdyba beveik niekuomet nesulaukdavo griežtesnių papeikimų ar
nuobaudų. Tokių atvejų, nor jau mažesniu mastu, pasitaikydavo ir vėlesnių
kadencijų rinkimuose.
Politinio kauniečių aktyvumo ir kokių nors partijų ar grupuočių kūrimosi savivaldybės
aspektu būtina pabrėžti, jog Kauno visuomenės sluoksniai XIX amžiaus pabaigos
rinkimuose į savivaldybę nepasižymėjo kokiu nors politiniu aktyvumu ir sutelktumu
partiniu atžvilgiu, koks buvo Panevėžio Dūmos rnkmuose XX amžiaus pradžioje
(plačiai apžvelgtas A. Astramsko straipsniuose).
Kalbant apie kauniečių reakciją į Miestų įstatymo įvedimą numanytume, jog
1876 metų rinkimai ir kauniečių dalyvavimas juose gan gerai parodo, jog kauniečiai,
kaip ir visos imperijos miestiečiai, daug tikėjosi iš miestų reformos ir entuziastingai
į jį regavo. Deja, vėlesnė patirtis įrodė, jog nauja tvarka buvo nusivilta.
Šis darbas - tai tik pirmasis žvilgsnis bandant tyrinėti Kauno miesto savivaldos
institucijų veiklą ir reikšmę vietos visuomeniniame gyvenime.
Kristina STATKUTĖ
The activity of Kaunas dwellers in the local political life in the end of
the 19th
century
Abstract
The implementation of the Law of the Cities in Kaunas and
settlements of Kaunas valsčius (district) was started in summer of 1875. The
preparatory work in Kaunas Dūma (parliament) was performed, although with
a significant delay. The Law of the Cities was implemented in only six of
the planned 15 settlements of Kaunas valsčiai. The Law was also implemented
in Kaunas suburb, Vilijampolės Slabada, where public management headed by
an elder was implemented.
The main institution that controlled municipalities was the Commity of City
Affairs of the gubernija (a Russian administrative unit, similar to a province).
The Committee took care of all main affairs - confirmed the results of elections,
solved quarrels, investigated complaints, and discussed the estimated of city
budgets.
Election meetings were limited to the election of the members of Dūma. The
activity of elective meetings was unique only during the first elections,
where the activity of theparticipants in some cases reached 100% or even more.
In Kaunas, attempts were made to ensure that only the richest citizens could
enter municipal institutions. However, the result was different from what
was expected - the representatives of the third curia formed the majority,
at least during the first tenures of the Dūma.
City Dūma performed organizational functions. It consisted of members elected
for four years, and the number of these members varied from 69 to 72. The
confessional composition of the Dūma corresponded to the requirements of the
Law of the Cities. With respect to age, the members were portly people. The
City Board was an executive institution consisting of the Head of the City
and the members of the board. The members were elected for four years by the
Dūma and of the Dūma. The number of the members of the board was diminished
from 6 in 1876 to 4 in later years. Very frequently the activity of the municipal
institutions and the actions and initiatives of their members confronted with
the position of the government, but neither Kaunas Dūma nor Kaunas Board ever
received any more serious censures of penalties.
This work is only the first step in the attempt to study the activity and
the significance of Kaunas municipal institutions in the life of the local
society.
Algirdas ŽALNIERIUS
Kauno piliavietė XIV a. antroje pusėje - XV a. pradžioje
Santrauka
Antrosios Kauno pilies mūrinės pilies pastatymas po jos sugriovimo
1362 m. mokslinėse publikacijose siejamas kronikose ir metraščiuose minimomis
1363,1368,1376 m., ir 1382-1392 m. ir vėlyvesnėmis datomis. Teigiama, kad
jau tuo metu buvo pastatyta mūrinė, su bokštais kampuose pilis, pritaikyta
gynybai nuo artilerijos. Pats teiginys apie mūrinės pilies, pritaikytos gintis
nuo artilerijos, statybą XIV a. antr. pusėje, sukelia daug abejonių. Artilerija
Kryžiuočių ordino kariniuose veiksmuose Lietuvoje pirmą kartą minima 1381
m., Lenkijoje - 1383 m. Artilerijos pabūklai net Kryžiuočių ordino pilyse
XIVa. antr. pusėje dar buvo gan retas ginklas. Pirmosios mūrinės pilys, kurių
architektūroje galima atsekti išplanavimo ir konstruktyvinių elementų, pritaikytų
gynybai nuo artilerijos, yra Pamaryje 1398-1406 m. kryžiuočių pastatyta Bytovo
(Bütow) ir tuo pačiu metu perstatyta Ragainės (Ragnit) pilis. Įtvirtinimai
pritaikyti gynybai nuo artilerijos Kryžiuočių ordino sostinėje-Marienburgo
pilyje buvo pradėti statyti tik po Žalgirio mūšio. Lenkijos karalystės teritorijoje
pirmos tokios senų pilių rekonstrukcijos buvo pradėtos vykdyti tik XV a. 2
- 4 dešimtmetyje.Po Didžiojo Kunigaikščio Algirdo mirties 1377 m. prasidėję
dinastiniai nesutarimai ir kovos su pertraukomis užtruko apie 15 metų. Todėl
labai abejotina, kad minimu laikotarpiu Lietuvos valstybė buvo pasiruošusi
stambesnių karinių objektų statybai.
Pirmą kartą Senojo Kauno pilis po 1362 m.sugriovimo yra paminėta 1363 ir 1368
m. Henriko Vartbergės Livonijos kronikoje. Tačiau, nors Henrikas Vartbergė
gerai skyrė Senojo ir Naujojo Kauno piliavietes, jo paminėtą Kauno pilies
atstatymą 1363, 1368 m. reiktų laikyti apsirikimu. Neabejotinas atrodytų Vygando
Marburgiečio 1376 metų Kauno pilies puolimo aprašymas, ir ten įvykęs mūšis,
kurio metu žuvo nemažai kryžiuočių ordino brolių. Bet pilies puolimo nemini
joks kitas to laiko istorinis šaltinis. Kronikose gana plačiai aprašytas 1385
m. Nemuno ir Neries santakoje įsitvirtinusio Skirgailos mūšis su kryžiuočių
kariuomene, kuriame minima įtvirtinta stovykla. Antrą kartą Skirgaila prie
Kauno 1390 m. vėl bandė sutrukdyti ordino kariuomenei persikelti per Nerį,
bet po nepavykusio mūšio buvo priverstas pasitraukti. Šiame karinių veiksmų
epizode istoriniai šaltiniai jokių įtvirtinimų nemini. Pirmą kartą atstatyta
Kauno pilis neabejotinai yra paminėta 1401 m., tačiau ji igulos buvo sudeginta
tų pačių metų rudenį..
1989-2000 m. archeologinių tyrinėjimų metu pilies kieme buvo užfiksuotas kultūrinių
sluoksnių horizontas, susiklostęs po pirmos pilies sugriovimo 1362 m ir iki
antros mūrinės pilies pastatymo Jį reikia priskirti trečiajam Kauno piliavietės
raidos etapui, kurio metu piliavietėje buvo pastatyti mediniai- moliniai įtvirtinimai
(1pav.).
. Įtvirtinimai buvo išsidėstę 1362 m. sugriautos pirmosios pilies kiemo pietinės
dalies sienų perimetro ribose. Sugriovus pirmąją Kauno pilį, piliavietėje
sienų perimetro ribose susidarė griuvenų pylimas, uždengęs sienų likučius.
Šie išlikę griuvenų pylimai ir buvo panaudoti statant medinius - molinius
įtvirtinimus (2 pav.). Pylimo viršuje, matyt, buvo pastatytos medinės įtvirtinimų
sienos, apdrėbtos moliu. Rastų įtvirtinimų liekanas sudaro trys lygiagretūs
grioviai iškasti šiaurės-pietų kryptimi, ir tarp antro ir trečio griovio esanti
stulpaviečių eilė ( 2 pav.). Pietvakariniame piliavietės kampe buvo pastatytas
stačiakampis apie 9,5-10 m pločio medinis pastatas. Jo sienos galėjo būti
pastatytos iš vertikaliai stovinčių rastų, storai apdrėbtų molio sluoksniu.
Jei pastatas atliko ir gynybines funkcijas, jis, greičiausia, turėjo ir antrą
aukštą. Pastatas buvo orientuotas šiaurės - pietų kryptimi ir stovėjo apie
5 m į rytus nuo besileidžiančio į Nerį upės vagos šlaito krašto. Jo ilgio
negalima nustatyti, nes jo šiaurinį galą, greičiausia, nuplovė Neris, o pietinio
galo liekanos buvo suardytos statant antrosios mūrinės pilies pietvakarių
bokštą. Pastatas dalinosi į dvi pagrindines vidaus erdves: vakarinė patalpa
buvo apie 3,6 m pločio, rytinė apie 5,30 m pločio. Tarp pastato vakarinės
sienos ir Neries šlaito, ant palikto vakarinio griuvenų pylimo galėjo stovėti
medinė gynybinė siena.
Pastato liekanų viduje buvo rasta plytų, jų nuolaužų, kalkių skiedinio trupinių.
Dalis trečiajame sluoksnių horizonte rastų plytų buvo sumūrytos pastate stovėjusioje
puodyninių koklių krosnyje, kitos plytos pateko į suverstus sluoksnius iš
mums šiuo metu nežinomo, pietvakarineje piliavietės dalyje pastatyto mūrinio
statinio. Apie numanoma mūrinį statinį šiuo metu nieko konkretaus pasakyti
negalime, išskyrus tai, kad jis stovėjo rytinėje pagrindinio pastato pusėje
, ir tai galėjo būti ir mūrinis sargybos, ar donžono tipo bokštas, arba amunicijos
sandėlys (2:3 pav.). Antro, skirto igulai medinio, gyvenamojo pastato liekanos
buvo rastos centrinėje piliavietės dalyje. Visas pastatytų įtvirtinimų dydis
liks nežinomas, nes Neris yra nuplovusi visą šiaurinę Kauno piliavietės dalį.
Piliavietės gynybinis griovys, greičiausia, nebuvo rekonstruotas, o išliko
toks koks buvo pirmosios Kauno mūrinės pilies pastatymo metu. Įtvirtinimų
statybos metu galėjo būti atstatyta ir į rytus nuo pirmos pilies buvusi gyvenvietė,
sudeginta 1362 m. puolimo metu.
Medinių-molinių įtvirtinimų sluoksnių horizonte rasta labai mažai archeologinių
radinių. Rasta vos kelios virimo puodų, dvi jau miesto keramikai priskirtinų
indų šukės, ir keturi įmoviniai strėlių antgaliai, puodyninių koklių fragmentai
(6-9 pav.). Rastųjų virimo puodų fragmentai pagal savo gamybos tecnologiją
prikirtini tradicinei to laikmečio buitinei keramikai, savo forma nesiskiriantys
nuo pirmos pilies sluoksniuose rastų virimo puodų. Tačiau visiškai skiriasi
jų ornamentika. Iki šiol medinių įtvirtinimų sluoksniuose nerasta nei vienos,
ištisai vertikalių įkartėlių juostomis puoštos virimo puodo šukės. Įtvirtinimų
kultūrinių sluoksnių horizonte rastų virimo puodų sienelės ir viršutinė indo
dalis puoštos tik tradiciniu bangelių, lygiagrečių horizontalių įbraukimų
ir istrižų įkartėlių ornamentu.
Įtvirtinimų pagrindinio pastato viduje be tradicinės keramikos, kartu rasta
ir vieno indo pakraštėlio ir sienelių šukė, bei indo molinio dangtelio dalis,
puodyniniai kokliai, pagaminti pagal naujas, iki tol nenaudotas technologijas,
XIVa. vid.- antroje pusėje atėjusias į Lietuvą iš Vakarų Europos. (8-9 pav.).
Šios keramikos pasirodymą Kaune reiktų sieti su naujomis istorinėmis aplinkybėmis,
susidariusiomis po 1398 m. Salyno sutarties. Tuo metu turėjo prasidėti ir
miesto užuomazgų formavimasis, ir su ekonomine- politine veikla neišvengiamai
susijusi prekyba. O pagyvėję prekybiniai ryšiai ir sąlygojo naujų, iki tol
nežinomų, buitinės keramikos gaminių atsiradimą Kauno piliavietėje.
Todėl peršasi mintis, kad XIV a. pab.-1401m. Kauno piliavietėje stovėjo tik
archeologinių tyrinėjimų metu rasti mediniai - moliniai įtvirtinimai. Bene
artimiausios savo konstrukcija ir pastatymo laikotarpiu Kauno piliavietėje
atrastiems mediniams-moliniams įtvirtinimams yra XIV-XVa. pradžioje Panemunėje
Kryžiuočių ordino pastatytos medinės pilys.
Archeologinių tyrinėjimų duomenys leidžia teigti, kad po pirmos mūrinės Kauno
pilies sugriovimo 1362 m., piliavietėje XIV a. antroje pusėje - XV a. pradžioje
buvo pastatyti tik mediniai- moliniai itvirtinimai, ant kurių griuvėsių stovi
dabartinės, antrosios mūrinės Kauno pilies liekanos.
Algirdas Žalnierius
The site of Kaunas castle in the second half of the 14th century - the beginning
of the 15th century.
Abstract
In 1989-2000 archeological investigations in the courtyard
of the castle revealed a level of cultural layers that formed after the destruction
of the first castle in 1362 up to the construction of the second - the stone
- castle. This period should be ascribed to the third stage of the site of
Kaunas castle, during which wooden-clay fortifications were built (pic. 1).
The fortifications were situated within the perimeter of the southern walls
that surrounded the courtyard of the castle destroyed in 1362. After the destruction
of the first castle, within the limits of the former wall perimeter the debris
mound formed covering the remains of the walls. These mounds were later used
in the construction of the wooden-clay fortifications (Pic. 2). Most probably,
the mould was used as a base for wooden fortification walls covered with clay.
The discovered remains of the fortifications show that there used to be three
parallel fosses dug in the north-south direction with a row of stakes between
the second and the third fosse (Pic. 2). In the southwest corner of the castle
site a rectangular wooden building was constructed measuring 9.5-10 meters
in width. Its walls could have been constructed of vertically positioned balks
covered with a thick layer of clay. If the building performed any defensive
functions, it most probably also had the second story. The building was positioned
in the north-south direction and stood ca. 5 meters to the south of edge of
the slope descending to the Neris river. The length of the building is impossible
to determine, since the Neris most probably washed its northern end away,
and the remains of the southern end were destroyed during the construction
of the southwest tower of the stone castle. The building was divided into
two main internal chambers: the western room was ca. 3.6 meters wide, and
the eastern one - ca. 5.3 meters wide. There also could have been a wooden
defensive wall standing on the western debris mound between the western wall
of the building and the slope of the Neris river.
Within the remains of the building bricks, brick debris, and pieces of grout
were discovered. A part of the bricks discovered in the third level of layers
were set in the pottery furnace that was situates inside the building, other
bricks belonged to so far unknown stone building that stood in the southwest
part of the castle site. Nothing concrete can be said about this hypothetical
stone building can be said, safe for the fact that it stood to the east of
the main building and could have been either a stone watchtower, a donjon-type
tower, or munitions storehouse (Pic. 2:3). The remains of the second building
that was made of wood and used for housing the garrison or as a residential
building, were found in the central part of the site. The total size of the
fortifications will remain unknown since the Neris washed away the whole northern
part of the castle site. The fosse of the castle was most probably not reconstructed
and remained the same as it was at the time of the first stone castle. It
is possible that the reconstruction of fortifications also included the rebuilding
of the settlement that was situated to the east of the first castle and burned
during the assault of 1362.
The level of wooden-clay fortifications contained very few archeological findings.
The found objects consisted of only several cooking pots, two chips of crockery
that belonged to city pottery, four ferrule-type arrowheads, and fragments
of pottery tiles (pic. 6-9). According to the production technique, the fragments
of the found cooking pots can be ascribed to the traditional domestic ceramics
of that period, their shape does not differ from the shape of pots found in
the lvels of the first castle. However, the ornamentation is totally different.
Up to now in the remains of wooden fortifications no chips of cooking pot
wholly decorated with stripes of vertical dents. The walls and the tops of
pots found in the cultural layers of fortifications are decorated with traditional
ornaments of wavelets, parallel horizontal scratches and slanting dents.
Inside the main building of the fortifications, excavations revealed not only
traditional ceramics, but also a chip of the walls and the edge of one dish,
a part of the stone lid of a dish, and pottery tiles that were produced using
new, not utilized before, technologies that came to Lithuania from Western
Europe in the middle - the second half of the 14th century (Pic. 8-9). The
appearance of this king of ceramics in Kaunas should be associated with new
historical circumstances that formed after Salynas treaty in 1398. This period
must have been the beginning of the formation of city rudiments as well as
the formation of trade that is inevitably related to economic-political activity.
The developed trade relationships resulted in the appearance of new, not known
before, domestic pottery in Kaunas castle site.
The results of the investigation allow for a presumption that in Kaunas castle
site from the end of the 14th century up to 1401 there stood only wooden-clay
fortifications discovered during archeological investigation. The wooden castles
built by the Crusaders in Panemunė in the 14th century - the beginning of
the 15th century are probably closest to the wooden-clay fortifications discovered
in Kaunas castle site, concerning their construction and the period of erection.
The findings of the archeological investigations allow for stating that after
the destruction of the first stone Kaunas castle in 1362, during the second
half of the 14th century - the beginning of the 15th century only wooden-clay
fortifications were built in its site. It is on the remains of these fortifications
that the remains of the present, the second stone castle stand.
Algirdas Žalnierius
Bronzos liejyklos Kaune XVII - XVIII a.
Santrauka
Apie spalvoto metalo lydymą ir jo apdirbimą Kaune turime archeologinių ir istorinių žinių. Jau XV a. Kaune dirbo auksakaliai, XVI a. antr. pusėje buvo liejami varpai, XVII a. pradžioje gal būt ir artilerijos pabūklai. Pirmas mums žinomas varpų meistras Martinas Hofmanas XVI a. pab. dirbo Kaune, kur nuliejo du mums žinomus bažnyčių varpus.Kauno Rotušės aikštėje ir buvusio Bernardinų vienuolyno teritorijoje archeologinių tyrinėjimų metu buvo rastos dvi spalvoto metalo lydymo krosnys (1pav.). Jose rastos spalvoto metalo nuolajos, dirbinių nuolaužos ir varpo forma neginčijamai rodo, kad jose buvo lydomas spalvotas metalas.Rotušės a. rasta lydymo krosnis stovėjo buvusių XVI a. pab.- XVII a. pradž. statytų miesto svirnų kieme. Išliko lydymo krosnies požeminė dalis, kurią sudaro iš plytų sumūryta pelenų šachta su ventiliacijos bei išvalymo angomis, ir laiptinė vakarinėje šachtos pusėje. Neišliko metalo lydymo kamera ir gaminių liejimo duobė (2-6 pav.). Virš apvalios šachtos stovėjo degimo kamera, kurioje degė malkos, o pelenai subyrėdavo į šachtą. Kaitra patekdavo į lydymo kamerą, kurio būdavo sukraunama išlydymui skirta žaliava. Norimo atlieti gaminio forma stovėdavo už lydymo kameros įrengtoje duobėje ( 7 pav.). Šiuo metu išlikusią lydymo krosnies dalį galima apžiūrėti "Lietuvos Telekomo" Ryšių muziejaus vidiniame kiemelyje (8 pav.). Pagal archeologinis radinius ir kultūrinių sluoksnių stratigrafiją Rotušės a. stovėjusią lydymo krosnį galima datuoti XVII a. pradžia. Joje rastų vario lydinio nuolajų cheminės sudėties ir mikrostruktūrinių tyrinėjimų rezultatai parodė, kad krosnyje buvo lydoma geros kokybės artilerijos pabūklų ir varpų bronza.Antroji bronzos lydymo krosnis buvo rasta 1997 m. tyrinėjant buv. Bernardinų vienuolyno ūkinį kiemą. Kaip ir pirmuoju atveju rastos tik apatinės ir požeminės jos dalies liekanos, tik šį kartą išliko pilnas lydymo krosnies kompleksas, kurį sudaro bronzos lydymo kameros padas, pelenų surinkimo šachta ir gaminių liejimo duobė su varpo liejimo forma (9-10 pav.). Varpo formos pagrindą sudaro iš plytų sumūrytas kūginis, tuščiaviduris cilindras, apdrėbtas moliu, iš kurio buvo formuojama pati varpo vidinė forma. Ji iki galo nebuvo užbaigta, trūksta viršutinės dalies, galutinai suformuotas tik vienas jos šonas. Formos skersmuo yra 132 - 134 cm, išlikusios dalies aukštis yra 47 cm. Išlietas varpas būtų galėjęs sverti apie 800 - 1000 kg (11pav). Vario lydinio nuolajų cheminė analizė parodė, kad krosnyje buvo bandyta lydyti aukštos kokybės varpų bronza. Dėl mums nežinomų priežasčių paruošiamieji varpo liejimo darbai buvo nutraukti, krosnis nugriauta, bet pačią formą bandyta išsaugoti, užpilant ją moliu. Pagal užpylime rastą 1718-1722 m rusišką varinę monetą, bronzos lydymo krosnį galima datuoti XVIII a. 20-30 m.Lyginant abi rastas bronzos lydimo krosnis,galima pastebėti, kad jos vienodos savo veikimo principu, tačiau skiriasi atskirų dalių konstrukcija ir statybos kokybe. Rotušės a. stovėjusi krosnis statyta ruošiantis ją naudoti ilgesnį laiką, vienuolyne - tik vienam varpui atlieti.
Algirdas Žalnierius
Bronze foundries in Kaunas in the 17th - the 18th centuries.
Abstract
Archeological and historical data provide knowledge about
smelting and processing of colored metal in Kaunas. As soon as in the 15th
century in Kaunas there already worked goldsmiths, in the second half of the
16th century bells were cast, at the beginning of the 17th century - probably
artillery cannons were cast. The first known bell craftsman, Martin Hoffman,
at the end of the 16th century worked in Kaunas where he cast two known church
bells.
During archeological investigations performed in Kaunas City Hall Square and
the territory of former Bernardine monastery, two colored metal foundries
were discovered (Pic. 1). The found samples of colored metal, product chips,
and a bell mould prove that colored metal was smelted there.
The foundry discovered in City Hall Square stood in the yard of barns built
at the end of the 16th century - the beginning of the 17th century. The remaining
subterranean part of the foundry consists of a brick ash shaft with ventilation
and cleaning openings, and a stairwell in the western part of the shaft. The
metal smelting chamber and moulding pit did not remain (Pic. 2-6). Above the
round shaft there stood a burning chamber where wood was burned, and the ashes
went into the shaft. Heat torrefied the smelting chamber where raw material
was put. The mould of the product stood in a pit situated behind the smelting
chamber (Pic. 7). The remaining part of the foundry can be seen in the internal
yard of the Communications Museum of "Lietuvos telekomas" (Pic.
8).
According to the archeological findings and the stratigraphy of cultural layers,
the foundry situated in City Hall Square can be dated back to the beginning
of the 17th century. The results of the chemical analysis and microstructure
studies of the metal samples found there showed that high-quality bronze for
cannons and bells was smelted in this foundry.
The second bronze foundry was discovered in 1997 when investigating the household
yard of former Bernardine monastery. As in the first case, only the lower
and subterranean remains were discovered, although in this case the whole
foundry complex remained, consisting of a hearth of the bronze smelting chamber,
ash collection shaft, and moulding pit with a bell cast (Pic. 9-10). The base
of the bell cast is formed of a hollow brick cone-shaped cylinder covered
with clay, used to cast the inner shape of the bell. It is not complete, the
upper part is missing, and only one side is fully formed. The diameter of
the cast is 132 - 134 cm, and the height of the remaining part is 47 cm. The
complete bell could have weighed ca. 800 - 1000 kg (Pic. 11). The chemical
analysis of the copper samples showed that attempts were made to smelt high-quality
bell bronze. For unknown reasons, the preparatory bell casting work was discontinued,
the foundry was destroyed, but it was attempted to preserve the cast by covering
it with clay. The discovered Russian copper coin dated 1718-1722 allows for
presuming that the foundry was functioning in around 1720-1730.
The comparison of the two discovered bronze foundries shows that they are
equal concerning the principle of their functioning, but the construction
of their separate parts and the quality of building are different. The foundry
that stood in the City Hall Square was built with an intention to use it for
a longer period, while the one found in the territory of former Bernardine
monastery was designed for the production of only one bell.
Ramunė ŠMIGELSKYTĖ _ STUKIENĖ
1792 -1793 m. Kauno pavieto konfederacija.
Santrauka
Straipsnyje aptariami 1792-1793 m. įvykiai Kauno paviete.
Siekiama išsiaiškinti, kokia buvo Kauno pavieto bajorijos laikysena priešiškos
Ketverių metų seimo reformoms ir 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai konfederacijos
atžvilgiu bei šios laikysenos pokyčius. Į pavieto konfederaciją žvelgiama
per tokio pobūdžio bajorijos sąjungų prizmę: nustatoma, kokiu būdu (priverstinai
ar vietos bajorų iniciatyva) buvo sudaryta konfederacija Kauno paviete, kas
sudarė jos vadovybę ir kaip reiškėsi jos veikla. Kauno pavieto konfederacija
lyginama su kitomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijomis.
Kauno konfederacijos susidarymas ir veikla nagrinėjama remiantis Kauno žemės
teismo aktų knygoje įrašytais dokumentais, Vyriausiajame senųjų aktų archyve
Varšuvoje saugomais išrašais iš Kauno konfederacijos aktų knygos, Rusijos
kariuomenės vado generolo anšefo Michailo Nikitičiaus Krečetnikovo dienoraščiu,
Lietuvos konfederacijos organizatorių brolių Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero
(Józef Kazimierz) ir LDK bei Rusijos kariuomenių generolo leitenanto, o vėliau
- LDK lauko etmono Simono Martyno Kosakovskių (Szyman Marcin Kossakowski)
korespondencija, LDK generalinės konfederacijos dokumentų - universalų, kasdienės
veiklos protokolų, Aukščiausiojo konfederacinio teismo knygų teikiama informacija
bei kitais šaltiniais.
Straipsnyje prieinama išvados, jog dauguma Kauno pavieto bajorų pritarė Ketverių
metų seimo reformoms ir Gegužės 3 d. konstitucijai, todėl konfederacijos šalininkams
nepavyko sudaryti Kauno pavieto konfederacijos iki Rusijos kariuomenės įžengimo
į Kauną. Rusijos kariuomenės dalinių prievarta turėjo esminės įtakos Kauno
konfederacijos sudarymui. Rusijos kariuomenės daliniai į Kauną įžengė 1792
m. birželio 20 d., o pavieto konfederacija buvo sudaryta tik liepos 9 d. Kauno
pavieto konfederacijos aktą pasirašė tik 42 pavieto bajorai, t. y. net 4 kartus
mažiau nei pasirašė po priesaika Gegužės 3 d. konstitucijai 1792 m. vasario
mėnesio seimeliuose. Prisiekusiųjų konfederacijai bajorų skaičius Kauno paviete,
kaip ir visoje valstybėje išaugo tik po valdovo prisijungimo prie konfederacijos,
kada žlugo pasipriešinimo viltys. 1793 m. pradžioje Kauno pavieto konfederacija
jau vienijo 392 bajorus. Tai rodo bajorijos politinį konformizmą bei priverstinį
lojalumą.
Kauno pavieto konfederacijos vadovybės sudėtis iš esmės nesiskyrė nuo kitų
LDK konfederacijų sudėties: jai vadovavo maršalas ir 6 tarėjai. Konfederacijos
kanceliariją tvarkė raštininkas. Konfederacijos vadovybėje nedalyvavo iki
tol paviete dominavęs politinis elitas.
Kauno konfederacija nuo įsitvirtinimo paviete 1792 m. liepos mėnesį iki veiklos
nutraukimo 1793 m. rugsėjo 15 d., kaip ir kitos bajorų sąjungos, paviete vykdė
administracinės, teisminės, policinės valdžios funkcijas. Jos egzistavimas
užkirto kelią pažangių reformų įsitvirtinimui ir valstybės stiprinimui. Rusijos
kariuomenės dalinių dislokavimas alino pavietą.
Ramunė ŠMIGELSKYTĖ _ STUKIENĖ
Confederation of Kaunas pavietas of 1792 -1793
Abstract
The article discusses the events of 1792-1793 in Kaunas pavietas
(an administrative district). The author strives to clarify the attitude of
the nobility of Kaunas pavietas towards the confederation that was adversarial
to the reforms of the Four-year Seimas (parliament) and the Constitution of
May 3, 1791, as well as the changes in that attitude. The pavietas confederation
is viewed through the following prism of the union of nobility: which way
(forced or by the initiative of local nobility) the confederation was created
in Kaunas pavietas, what people formed the authorities of the confederation,
and what was the manifestation of the activity of these authorities. The confederation
of Kaunas pavietas is also compared to other confederations of the Grand Duchy
of Lithuania.
The formation and the activity of Kaunas confederation is analyzed on the
basis of the information provided in the documents registered in the book
deeds of Kaunas land court, the excerpts from Kaunas confederation book of
deeds kept in the Superior Archive of old document in Warsaw, the diary of
the commander of the Russian army Michail Nikitich Krechetnikov, the correspondence
of the organizers of Lithuanian confederation brothers Józef Kazimierz Kossakowski
(the bishop of Livonia) and Szyman Marcin Kossakowski (general lieutenant
of the armies of the Grand Duchy of Lithuania and Russia, later - field hetman
of the Grand Duchy of Lithuania), the documents of the general confederation
of the Grand Duchy of Lithuania (universals, protocols of daily activity),
the books of the Supreme Confederation Court, and other sources.
The author makes the conclusion that the majority of the nobility of Kaunas
pavietas agreed with the reforms of the Four-year Seimas and the Constitution
of May 3, therefore the supporters of the confederation were not able to create
the confederation before the Russian army entered Kaunas. The violence of
the Russian army had an essential influence on the creation of Kaunas confederation.
Russian troops entered Kaunas on June 20, 1792, and pavietas confederation
was signed only on the 9th of July. Only 42 noblemen of the pavietas signed
the confederation, which is four times less than the number of noblemen who
signed the oath to the Constitution of the 3rd of May in seimeliai (sub-parliaments)
of February 1792. the number of noblemen who swore to the confederation in
Kaunas, as in the whole state, rose only after the sovereign joined the confederation
and after all hopes for resistance failed. At the beginning of 1793 the confederation
of Kaunas pavietas united 392 noblemen. This shows the political conformism
and forced loyalty of nobility.
The composition of the authorities of the confederation of Kaunas pavietas
did not essentially differ from the composition of other confederations of
the Grand Duchy of Lithuania: it was headed by a marshal and six lay judges.
The office of the confederation was conducted by a clerk. The political elite
that dominated before was not included in the authorities of the confederation.
From its establishment in the pavietas on July 1792 up to the discontinuation
of its activities on September 15, 1793, Kaunas confederation, like other
unions of nobility, performed the functions of the administrative, the legal,
and the police power. Its existence prevented the implementation of progressive
reforms and the strengthening of the state. The dislocation of Russian troops
emaciated the pavietas.
"Auto" bendrovė - Kauno visuomeninio trasporto koncesininkė (1924 - 1927 m.)
Santrauka
Bendrovė "Auto" pradėjo vežti keleivius Kaune nuo
1924 09 02. Iki 1925 m. pradžios susisiekimas bendrovei greičiausiai buvo
pelningas.
Nuo 1925 m. pradžios bendrovė dėl kol kas nenustatytų priežaščių pradėjo patirti
nuostolius.
Prastėjant finansinei "Auto" situacijai, bendrovė du kartus bandė
vykdyti pajamų slėpimą: apie 1925.04 mėn. - spausdinant nenumeruotus bilietus
užsienyje, kur kontrolė iš miesto valdybos pusės būtų neįmanoma, ir apie 1925
m. pabaigą spausdinant bilietus be miesto valdybos žinios. Abu bandymai slėpti
pajamas buvo pastebėti ir žlugo. Apčiuopiamo pelno abidvi akcijos "Auto"
neatnešė.
"Auto" žlugimą galima sieti su 1926 metais, kada pagrindinis bendrovės
turtas buvo aprašytas ir parduotas iš varžytinių. 1927 m. teismo sprendimas
tik pripažino status quo.
Po bendrovės bankroto jos likusius autobusus perėmę darbuotojai, panašu, sugebėjo
bent metus (iki 1928 m.) išsilaikyti. Bendrovės likmas po 1928 metų nežinomas.
Miesto valybos įvykdytas bilietų kainų pakėlimas nepadidino bendrovės pelningumo
- jį būtų buvę galima padidinti, tik sumažinus išlaidas administracijai.
Sutartimi su miesto valdyba numatyta minimali 100.000 Lt metinė įmoka greičiausiai
buvo per sunki našta bendrovei, todėl "Auto" neįgalėjo tiek sumokėti.
Vytautas SMILGEVIČIUS
The company "Auto" - the conc?ssionaire of the public transport
in Kaunas (1924-1927)
Abstract
In this article, the author discusses the activity of the
company "Auto" that maintained public transport in Kaunas from 1924
to 1927 on buses. The company signed a concession agreement with the Board
of Kaunas on May 10, 1924, but it began to carry passengers on 2.09.1924.
The author supposes that initially the public transport was profitable to
the company. However, since 1925 the company began to incur losses for unknown
reasons. "Auto" tried to gain profit manipulating tickets: once,
at the beginning of the 1925, when the company printed tickets abroad without
numeration; second time - at the end of the 1925, when "Auto" tried
to print the tickets in Lithuania without the acknowledgment of the Board
of Kaunas. Both tries failed as they were noticed and the author supposes
these tries did not give profit to the company.
The collapse of the "Auto" may be dated as soon as 1926. The decision
of the court of 1927 only formalized the existing status quo. All property
of the "Auto" was distrained and sold to satisfy the claims of the
creditors. Some of the buses were transferred to the workers to satisfy their
claims. The company, now ruled by its workers, managed to live for at least
one year (1927-1928). The history of the company after 1928 is unknown.
The author concludes that the rise of the price of tickets did not give the
expectable profits to the company. The only source of increasing profits could
be cutting down salaries for the administration. However, "Auto"
did not event think about it.
The author also states that one of the reasons of the bankrupt of "Auto"
could be the annual sum of 100.000 litai to be paid in behalf of the Board
of Kaunas. That sum could be too big for the company to be paid.
Dainius BABILAS
Priešlėktuvinės Kauno gynybos planai 1926 - 1928 m.
Santrauka
Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvos valstybės santykiai su
kaimynais buvo įtempti. Kadangi Kaune buvo svarbiausios valstybės institucijos,
kariuomenės vadovybė, didžiausi artilerijos sandėliai, svarbūs tiltai, 1926
- 1928 m. buvo susirūpinta priešlėktuvine miesto apsauga.
1926 m. Lietuvos kariuomenėje nebuvo priešlėktuvinei Kauno miesto apsaugai
labiausiai tinkamų zenitinės artilerijos pabūklų. Todėl miesto apsaugai nuspręsta
panaudoti aviaciją, lauko artilerijos pabūklus ir sunkiuosius kulkosvaidžius.
1926 - 1928 m. išsamiausius priešlėktuvinės Kauno gynybos planus ir schemas
pateikė Artilerijos viršininkas ir II Karo apygardos viršininkas. Juose buvo
nurodytos lauko artilerijos pabūklų, sunkiųjų kulkosvaidžių, sekimo punktų
pozicijos.
Tačiau planų įgyvendinimui trūko šaudymui į lėktuvus reikalingų sviedinių,
stovų, sekimo bei taikymo prietaisų. Kol buvo rengiami priešlėktuvinės gynybos
planai, Kauną nuo priešo lėktuvų puolimų galėjo apginti tik Lietuvos kariuomenės
aviacija. Lietuvos miestus geriau apsaugoti tapo įmanoma tik 1935 m., kai
buvo suformuota priešlėktuvinės apsaugos rinktinė.
Dainius BABILAS
The plans of anti-aircraft defense of Kaunas city in 1926 - 1928
Abstract
After the World War I, the relationships of Lithuania with
its neighbors were tense. Since the main state institutions, the military
command, the biggest artillery warehouses and important bridges were located
in Kaunas, in 1926-1928 the creation of anti-aircraft defense plans was started.
In 1926 Lithuanian army did not have any flak cannons that are most suitable
for anti-aircraft defense. Therefore it was decided to use aviation, field
artillery and heavy machine-guns instead.
In 1926-1928 the most comprehensive plans for anti-aircraft defense of Kaunas
city were presented by the Artillery commander and the commander of the 2nd
Military district. The plans contained the positions of field artillery, heavy
machine-guns, and observatories.
However, the implementation of the plan was complicated because of the lack
of anti-aircraft projectiles, bipods, and tracing and aiming equipment. While
the anti-aircraft defense plans were being prepared, Lithuanian aviation was
the only force able to defend Kaunas city from enemy aviation raids. A better
defense of Lithuanian cities became feasible only in 1935 when anti-aircraft
defense corps was formed.
Eugenijus RŪKAS
Prekybos, pramonės ir amatų rūmai: istorija ir architektūra
Santrauka
Straipsnis aptaria Prekybos, pramonės ir amatų rūmų istorijos ir architektūros raidos bruožus. Kartu pateikiama ir šios institucijos įsikūrimo bei veiklos istorija. Prekybos, pramonės ir amatų rūmų formavimasis analizuojamas pateikiant įvairias iliustracijas, atitinkamus dokumentus, statomo pastato architektūrinius projektus, statybos darbus bei anuometinės visuomenės požiūrį į besikuriančią instituciją. Straipsnis taip pat pateikia detalią architektūrinę - meninę rūmų analizę. Pastato autorius buvo V. Landsbergis - Žemkalnis, freskas tapė P. Kalpokasvitražus kūrė moderniojo lietuvių vitražo mokyklos pradininkas St. Ušinskas, o pastato interjerą puošusios dvi bronzines vazos bei dekoratyvinė skulptūra "Pramonė" buvo sukurtos skulptoriaus Br. Pundziaus, rūmų vestibiulį dekoratyvine vaza "Flora" papuošė L. Strolis. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai tapo reikšmingu architektūros ir dailės sintezės pavyzdžiu bei vienu iškliausių tarpukario Lietuvos visuomeninių pastatų. Vokiečių okupacijos metais P. Kalpoko freskos buvo sunaikintos. Sovietai nurodė pastatą atiduoti bibliotekai. Šiandien šiame pastate tebėra trys bibliotekos skyriai. Sovietmečiu dalis rūmų interjero buvo restauruota, tačiau P. Kalpoko freskos tebėra uždažytos.
Eugenijus RŪKAS
The Palace of Trade Industry and Craft: history and architecture
Abstract
This article discusses historical and architectural features
of the Palace of Trade Industry and Craft. It also includes a short survey
of the establishment and the activity of this institution. The attention is
focused on the history of the building of the Palace of Trade Industry and
Craft located in K. Donelaitis street. Using various illustrations and documentation,
future construction sites, building projects, construction work, and the attitude
of the society of that time to the erection of this palace are discussed.
The article also presents a detailed architectural-artistic analysis of the
fa?ade and the interior. The author of the building was an architect V. Landsbergis
- Žemkalnis, frescoes were painted by P. Kalpokas, stained glass was created
by the founder of the Lithuanian school of modern stained glass St. Ušinskas,
two large bronze vases and a decorative statue "Pramonė" (Industry)
was created by Br. Pundzius, and L. Strolis decorated the lobby of the Palace
with a ceramic vase "Flora". Thus, the Palace of Trade Industry
and Craft became a significant example of the synthesis of architecture and
art and one of the most prominent public buildings in inter-war Lithuania.
During German occupation the frescoes by P. Kalpokas were destroyed. The Soviet
power ordered to give the building to a library. Today the palace still houses
three departments of the library. During the Soviet times a part of the interior
was restored, but P. Kalpokas's frescoes still remain out of order.