 |
KAUNO ISTORIJOS
METRAŠTIS Vytauto Didžiojo universitetas |
|
|
KAUNO ISTORIJOS
METRAŠTIS Vytauto Didžiojo universitetas |
Anotacijos
Psichologinis lūžis ir valdžia (1968 – 1973)
Santrauka
1972 – ųjų metų įvykiai Kaune buvo vienas iš pochruščiovinio laikotarpio laisvėjimo
padarinių. Kritus N. Chruščiovui, naujoji valdžia nepajėgė kontroliuoti visų
procesų: Lietuvą užtvindė kraštotyrinis judėjimas, kūrėsi nuo tiesioginės
valdžios kontrolės nepriklausomi klubai, liberalėjo spauda („Kultūros barai”,
„Nemunas”) ir pan. Panašūs procesai vyko visame taip vadinamame socialistiniame
lageryje. Jų apogėjus – Prahos pavasaris, kurio įtakas Lietuvos visuomenei
visaip stengėsi užglaistyti vietiniai funkcionieriai. Tačiau nuslėpti R. Kalantos
poelgio LKP CK niekaip negalėjo. Pasirinktas labiausiai priimtinas Maskvai
aiškinimo kelias: viešas – visuomenei ir savas – partiniam aktyvui. Pirmu
atveju teigta, esą chuliganai pasinaudojo psichiškai nestabilaus jaunuolio
poelgiu savanaudiškiems kėslams. Tuo tarpu uždaruose posėdžiuose neabejota,
jog R. Kalantos susideginimas – politinis protestas. Valdžios kuluaruose mąstyta:
jei įvykiai Kaune yra įvykių Čekoslovakijoje ir Lenkijoje tąsa, vadinasi ir
priežastys turi būti panašios. Jeigu tose šalyse dėl kilusių suiručių kalti
inteligentai, tai ir Kauno įvykių šaknys tos pačios (uždrausta J. Grušo „Barbora
Radvilaitė”, J. Jurašo atleidimas). R. Kalantos drama maištingo atgarsio Kaune
susilaukė dėl šių priežaščių – Kaunas buvo stambiausias lietuviškiausias miestas;
jo gyventojų daugumą sudarė senbuviai, gerai meną nepriklausomybės laikus;
jame daugiausiai buvo tautinio jaunimo. Po R. Kalantos susideginimo lietuvių
sąmonėje įvyko trečiasis lūžis. Pirmasis, kai suvokta, jog ginkluota kova
neduos lauktų rezultatų ir reikia pasitikėti demokratėjimo procesu. Nuo 1956
metų ženkli Lietuvos gyventojų dalis tikėjo būsimų permainų efektyvumu, o
1972 metais įsitikinta, kad vien vieša veikla neperspektyvi (būtina ir konspiratyvi).
Prasidėjo visuotinis pasyvusis pasipriešinimas. Nevengta ir nelegalios veiklos.
prof. Bronius Genzelis (VDU)
The psychological break and the authorities (1968 – 1973)
Abstract
After N. Khrushchev’s fall, the new power was unable to control all the processes
taking place in Lithuania, i.e. the ethnographic movement, the establishment
of independent clubs, the liberation of press, etc. Similar processes took
place in practically all socialist countries. The climax of such processes
was the “Prague Spring” in 1968, whose influence on the Lithuanian society
was being painstakingly covered by local functionaries. However, the Central
Committee of the Lithuanian Communist Party had no chance of concealing R.
Kalanta’s act. The chosen interpretation was typically double-faced and aimed
to please the Moscow authorities. In public R. Kalanta was declared to be
a mentally ill person, and the anti-Soviet demonstration was interpreted as
the riots of hooligans. However, at the closed meetings of the authority there
was no doubt that R. Kalanta’s act was a political protest. The events in
Kaunas were considered to be the continuation of the events in Czechoslovakia
and Poland and, in this context, local intellectuals were accused.
There were several reasons why it was in Kaunas where R. Kalanta’s drama had
the most marked consequences: Kaunas was the biggest purely Lithuanian city;
the majority of its citizens were old residents that still kept the memory
the times of independence; there were a lot of nationally conscious youth.
After R. Kalanta’s suicide the third break occurred in the consciousness of
Lithuanians. The first one was when they realised that armed fight would not
answer the expectations and it is better to rely on the growing democratising
process c. Since 1956 a marked part of Lithuanian population believed in the
effectiveness of future changes. In 1972 it became clear that public activity
alone (without conspiratorial activity) is not viable. Thus, passive public
(often illegal) resistance began.
dr. Kastytis Antanaitis (VDU)
Sovietinių partinių institucijų reakcija į 1972 m. įvykius Kaune.
Santrauka
Nors KGB, iš esmės, teisingai suvokė 1972 m. gegužės neramumų Kaune priežastis
ir apibrėžė dalyvių ratą, tačiau po tiesioginio smurto naudojimo protrūkio,
LTSR vadovai plataus mąsto represijų politikos netęsė, o pasitenkino demonstratyviu
pavienių dalyvių teismu. Neeskaluoti Kauno neramumų temos reikėjo dėl sudėtingos
TSRS tarptautinės politikos JAV prezidento R.Niksono vizito metu, kuomet buvo
pradėtas TSRS-JAV taikaus sugyvenimo politikos laikotarpis bei įtvirtintos
L.Brežnevo pozicijos TSRS viduje. Siekdami paslėpti tikras neramumų priežastis
ir eigą LKP vadovai pabandė diskredituoti R.Kalantą ir neramumuose dalyvavusius
asmenis paskelbdami juos asocialiais ir chuliganiškai nusiteikusiais prie
visuomenės nepritapusiais žmonėmis.
Kovai prieš Kauno neramumų atgarsius buvo organizuota milžiniška propagandos
bei dezinformacijos, skirtos Lietuvos ir užsienio visuomenei, kampanija, kurioje
dalyvavo šimtai įvairiausių pareigūnų. Nors dėl Kauno įvykių galėjo būti apkaltinti
LKP vadovai, tačiau jie atsipirko nežymia savo veiklos kritika. Pagrindiniu
kritikos taikiniu tapo kūrybinė Lietuvos inteligentija, visų pirma Kauno teatralų
ir literatų aplinka. LKP partinių institucijų reakcija buvo neadekvati esančiai
padėčiai, nes nesirėmė rimta padėties analize ir patikimais faktais, ir nors
jaunimo stichiškas priešiškumas buvo numalšintas, o inteligentija dar labiau
suvaržyta, tačiau nuo 1972 metų prasidėjo platus ir organizuotas disidentinis
judėjimas.
dr. Kastytis Antanaitis (VDU)
The reaction of the Soviet institutions towards civil disorders in Kaunas
in 1972.
Abstract
The two-days long demonstrations, civil disorder and public anti-Soviet speeches
in Kaunas had shocked the Communist regime in Lithuania in 1972. Despite of
the fact that about two or three thousand young people were involved in the
demonstrations, and the Communists used military force against them, after
the suppression of the unrest the Soviets did not start any large-scale repressive
measures. The major reason for such behaviour was that the foreign policy
of the USSR in 1972 was turned towards détente and cooperation with the USA.
Any kind of political instability and mass victimisation was highly dangerous
for the diplomatic negotiations with the leaders of the USA. The Soviet Lithuania
leaders and the Communist party institutions were also interested in hiding
the real nature of the civil disorder because it was their short-sighted policy
that provoked the demonstrations.
R.Kalanta was declared a mentally ill person, and the anti-Soviet demonstration
was interpreted as the riots of hooligans. At the same time, the Communist
leaders such as the first secretary of the Lithuanian Communist party A.Sniečkus
were afraid of possible criticism from Moscow. They tried to describe the
demonstrations and fights with militia as simple acts of violence provoked
by anti-Soviet intellectuals. The result of such efforts was the new accepted
policy that accused Lithuanian intellectuals and artists of sympathies towards
the West. The Communist party and the KGB soon started new purging of the
writers and theatre people in Kaunas as well as in all Lithuania.
Nerijus Gudaitis (VDU)
R. Kalantos įvykių atgarsiai Lietuvoje pagal KGB operatyvinę informaciją.
Santrauka
Straipsnyje aptariami 1972 m. gegužės mėn. įvykiai Kaune:
po devyniolikmečio Romo Kalantos susideginimo kilusios riaušės miesto centre.
Pagrindine medžiaga straipsniui tapo Lietuvos KGB agentūrinio tinklo pranešimai
apie respublikos gyventojų tarpe vyravusias nuomones, vertinimus, komentarus
aptariant Kauno įvykius. Iš Lietuvos Ypatingojo Archyvo atrinkti saugumo agentų
pranešimai pateikia visuomenės tarpe spontaniškai kilusių vertinimų įvairovę.
Nerijus Gudaitis (VDU)
The comments on R. Kalantas events according to the KGB operative information
Abstract
The article deals with events that took place in May 1972 in Kaunas – namely,
the unrest in the city centre caused by 19-year-old Romas Kalanta’s self –
immolation. The article is mainly based on the reports of Lithuania’s KGB
agency network concerning the then most characteristic opinions, evaluations
and comments about events in Kaunas. The reports of KGB informers from the
Special Archive provide the whole spectrum of those spontaneous reactions
that had arisen in Lithuanian society at that time.
Rūta Tverkutė (VDU)
1972 metų gegužės įvykiai liudininkų akimis
Santrauka
R. Kalantos savižudybė ir po to kilusios protesto demonstracijos Kaune parodė,
jog dalis Lietuvos visuomenės buvo pasiruošusi ginti savo pilietines ir politines
teises. Tuo metu, kai šešto - aštunto dešimtmečio streikai Vakarų Europoje
buvo socialinio ir ekonominio pobūdžio, įvairūs protestai Rytų Europoje buvo
nukreipti prieš sovietinį režimą. Šeštajame – aštuntajame dešimtmetyje pasipriešinimo
judėjimas Lietuvoje tolydžio stiprėjo, auginamas pogrindinių organizacijų,
Katalikų Bažnyčios ir pavienių asmenų.
Pats R.Kalanta buvo ramus, drovus, lėtas, uždaras, mėgstantis analizuoti,
nelinkęs atvirai bičiuliautis. Jis buvo apsiskaitęs, domėjosi sportu, muzika,
hipių judėjimu. Paskutiniaisiais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas
gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis
ir žmogus.
Draudimas dalyvauti R. Kalantos laiduotuvėse iššaukė jaunų žmonių pasipiktinimo
bangą, kuri gegužės 18 – 19 d. peraugo į viešas demonstracijas. Lietuvos gyventojų
nuomonės dėl R. Kalantos poelgio buvo skirtingos. Vieni jo savižudybę siejo
su nelaiminga meile, kiti susideginimą laikė psichinės ligos išdava, tačiau
dar kiti šį veiksmą vertino kaip protestą prieš esamą politinę santvarką.
Lietuvos Atgimimo laikotarpiu buvo skelbiama, kad R. Kalantos savižudybę lėmė
politiniai motyvai. Speciali psichiatrų–psichologų kompleksinė komisija 1989
m. konstatavo, kad jaunuolis nebuvo psichiškai nesveikas ir jo savižudybė
galėjo būti protestas prieš ano meto politinius ir asmeninius suvaržymus.
Rūta Tverkutė (VDU)
The events in May 1972 in the eyes of the witnesses.
Abstract
Romas Kalanta’s self-immolation on the 14th of May, 1972 and
protest demonstrations in the city of Kaunas showed that a part of Lithuanian
society is ready to defend their civil and political rights even by taking
drastic measures. While the strikes in Western Europe in the 6-8th decades
of the 20th century had social and economical background, the protest actions
in Eastern Europe were directed against the Soviet regime and total control
of public and private life. During the 6-8th decades the climate of opposition
in Lithuania rose from underground organisations, the Catholic Church, and
separate individuals.
R. Kalanta was described as a calm, peaceful, slow, and incommunicative person
with relation to others. He was interested in sports, music, and hippie movement.
A few years before the suicide it came to light that he was disenchanted with
life and existence in such society.
The prohibition to take part in R. Kalanta’s funeral triggered the discontent
of young people, which grew into the protest demonstrations on the 18-19th
of May. Lithuanian people had different points of view concerning the events
in Kaunas in 1972: some treated R. Kalanta’s act as a suicide because of unhappy
love, others thought it to be the consequence of some mental disease, still
others stated it was a political demonstration against the Soviet regime.
During the national revival of Lithuania it was declared that R. Kalanta’s
suicide was committed under political motives. A psychiatric – psychological
committee set up in 1989 confirmed that the youth wasn’t mentally ill and
his self-immolation could be a form of protest against political and personal
restraints.
Doc. Dr. Algirdas Jakubčionis
(VU)
1972-ųjų metų Kauno reminescencijos
Santrauka
7-8 dešimtmečioi sandūroje Lietuvoje ir Kauno mieste klostėsi įtampa, kurią
nulėmė stiprėjantis tautinis ir pilietinis pasipriešinimas sovietiniam valdymui.
Kaune tam įtaką darė tautinė miesto gyventojų sudėtis, stipri Katalikų Bažnyčios
įtaka bei jaunimo antisovietinio pasipriešinimo organizacijos. Postūmį Kauno
įvykiams suteikė Europoje vykusios studentų
manifestacijos bei į Lietuvą atėjęs hipių judėjimas. 1972 metų gegužės 14
d. R. Kalantos susideginimas iššaukė spontanišką pasipriešinimą, nukreiptą
į nepriklausomybės siekimą.
Sovietinė sistema reagavo į tai griežtindama represijas, įvesdama pusiau karinę
padėtį mieste, kontroliuodama jaunimo elgesį bei aprangą. Mokyklose buvo pradėtos
aiškintis mokinių pažiūros, kurta baimės atmosfera, turėjusi tikslą užgniaužti
bet kokias laisvesnes pažiūras.
Doc. Dr. Algirdas Jakubčionis (VU)
Reminiscences of 1972 Kaunas
Abstract
On the turn of the 6th-7th decades the tension caused by growing national
and civil resistance to the Soviet regime was spread in Lithuanian and particularly
Kaunas city. The national composition of Kaunas city, strong role of the Catholic
Church inside society and the activity of youth antisoviet organizations formed
the city as center of antisoviet resistance. European students manifestations
and hippy movements had great impact on Kaunas events. On the 14th of 1972
R. Kalanta burned himself to death which proveked spontaneous resistance and
srive for independence. The Soviet system reacted by introducing the strict
reapresive measures, controling youth behaviour and dressing and sending army
to the city
streats. The atmosphere of fear aimed to eliminate the spirit of freedom.
Dr. Linas Saldukas (VDU)
1972 metų Kauno įvykių atspindžiai išeivijos spaudoje.
Santrauka
Romo Kalantos susideginimas ir po to sekę įvykiai Kaune 1972 metų gegužę sulaukė
didelio atgarsio lietuviškojoje išeivijoje ir tai atsispindėjo jos spaudoje.
Didelė jos dalis Kauno įvykius sutiko entuziastingai, tarsi pokarinio ginkluotojo
pasipriešinimo sovietinei Lietuvos okupacijai tęsinį. Vis dėlto, ekstremalūs
pasipriešinimo būdai ne visų rašiusiųjų išeivijos spaudoje buvo sutikti vienodai,
dalis nepritarė jiems. Kai kurie nuosaikesni leidiniai stengėsi giliau analizuoti
susiklosčiusią padėtį, prognozuoti tolesnę Lietuvos situaciją. Trečioji leidinių
grupė akivaizdžiai rėmėsi okupacinės Lietuvos valdžios pateikiama įvykių traktuote.
Nepaisant skirtingų išeivijos spaudos vertinimų, Kauno įvykiai sutelkė laisvojo
pasaulio lietuvius, atgaivino jų puoselėjamas nepriklausomos Lietuvos valstybės
atstatymo vizijas.
Dr. Linas Saldukas (VDU)
The reflections of Kaunas events in May 1972 in the Lithuanian diaspora periodicals
Abstract
Romas Kalanta’s self-immolation and later events in Kaunas in May 1972 resulted
in a great response in the Lithuanian diaspora and in its press comments.
The majority of diaspora reacted to these events enthusiastically, treating
them as a continuation of the armed anti-Soviet resistance that had taken
place in Lithuania in 1940 - 1950s. However, not everybody in the diaspora
press congratulated the extreme ways of resistance - some authors objected
to them. Some moderate periodicals analysed this unrest in more details and
tried to predict further situation in Lithuania. The third group of periodicals
presented different interpretations of the Soviet regime. Despite various
evaluations by different authors, Kaunas events rallied the Lithuanian diaspora
and revitalised the vision of restoration of the Lithuanian independence.
Ramojus Kraujelis (VU)
1972 – ųjų įvykių Kaune atspindžiai ir vertinimai Vakaruose
Santrauka
Šiame straipsnyje naudojantis Vakarų šaltiniais ir istoriografija, analizuojama
Vakarų reakcija į 1972 – ųjų metų įvykius Kaune. Informacija apie R. Kalantos
susideginimą Vakarus pasiekė per Maskvos disidentus jau gegužės 20 d. Pirmąsias
žinias perdavė Vakarų radijo stotys, transliavusios sovietiniam blokui. Pagrindiniai
straipsniai pasirodė gegužės trečiojoje dekadoje. Vakarų žiniasklaida nagrinėdama
įvykius Kaune itin pabrėždavo jaunimo vaidmenį anti-sovietiniuose protestuose
bei akcentuodavo tautinės ir religinės aspiracijos svarbą.
Įvykiai Kaune gali būti interpretuojami ir platesniame geopolitiniame bei
socialiniame kontekste. R. Kalantos savižudybė ir po to kilusios demonstracijos
beveik sutapo su JAV prezidento R. Nixon’o apsilankymu Maskvoje. Tačiau nors
įvykiai Kaune ir susilaukė tam tikro JAV spaudos dėmesio, bet tarptautiniams
santykiams jie jokios reikšmės neturėjo ir tuo metu gerėjančių santykių tarp
JAV bei Sovietų Sąjungos negadino. Vienok 1972 – ųjų įvykiai Kaune prisidėjo
prie Vakarų politikų informavimo ir visuomenės supažindinimo su tragišku Lietuvos
likimu.
Ramojus Kraujelis (VU)
Western reflections and approaches to events in Kaunas in 1972
Abstract
This article is an aspiration to expose and look into the one important, but
not revealed aspects of recent historical – political development of Soviet-occupied
Lithuania. The subject – Western reflections and approaches to events in Kaunas
in 1972 - is discussed in this article using Western sources and historiography.
On May 14th of 1972 a young student, Romas Kalanta, immolated himself in protest
against the occupation of Lithuania. On the day of R. Kalanta’s funeral, May
19th 1972, the youth went into the streets to demonstrate. The drastic deed
of the nineteen-year-old youth aroused anti-occupation spirit in the country
and made the world speak again of the illegal incorporation of Lithuania into
the USSR.
The information about R. Kalanta’s self-immolation reached the West through
the dissident sources in Moscow on May 20th. First announcements were broadcasted
through Western radio stations, and a few days later a lot of articles in
periodical press appeared in all Western states. Some generalisations could
be done from the revised articles in Western press. Many analyses of Kaunas
events emphasised the role of the youth in the anti-Soviet protest. Also high
mass aspirations of national and religious nature were noted.
The events in Kaunas could be interpreted in the wider geopolitical and social
context. R. Kalanta’s self-immolation and unrest in Kaunas took place approximately
at the same time the US President R. Nixon visited Moscow. American, as well
as all Western foreign policy of that era was based on détente policy characterised
by the prevailing balance of power with the Soviet Union. Thus, although events
in Kaunas were in public eye, they could not have any effect on international
coexistence.
The youth movement in Lithuania was of the same kind as world-wide youth protest
activities. But, differently from the West where protests were targeted against
consumer society, in the Soviet bloc the youth movements correlated with national
feelings.
Kaunas events in 1972 could be interpreted as a symbol of common faith: Lithuania
reacted to the powerful resistance movements in Central Europe – the revolution
in Hungary in 1956 and “Prague spring” in 1968 – all of which were equally
directed against the Soviet regime.
The youth movement and dramatic expression of anti-Soviet attitudes were important
reminders to the world community about the fight for the independence of Lithuania.
Klaus Fuchs (VDU)
Romo Kalantos mirtis Vakarų Vokietijos spaudoje
Santrauka
Straipsnyje aptariama Vakarų Vokietijos spaudos reakciją į Romo Kalantos savižudybę
bei po to sekusį antikomunistinį, antisovietinį jaunimo maištą Kaune. Analizės
objektas – 12 vokiečių žiniasklaidos archyvuose rastų straipsnių, kurie vienaip
ar kitaip pažymi 1972 – ųjų metų gegužės įvykius Kaune: 8 iš šių darbų buvo
parašyti Šaltojo karo metais (7 dar tais pat metais), o kiti paskelbti jau
Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Nepaisant sovietinės dezinformacijos spastų, kassavaitinis žurnalas Der Spiegel
(trys tekstai), Deutsche Presseagentur (žinių tarnyba) ir laikraštis Frakfurter
Allgemeine Zeitung (keturi straipsniai) kelių savaičių bėgyje žinojo pagrindinius
aptariamų įvykių faktus, greta kurių jau buvo pateikiamos ir atitinkamos interpretacijos:
vieša jauno žmogaus savižudybė sukėlė antisovietinį jaunimo maištą antrajame
pagal dydį Lietuvos mieste – Kaune. Nuo pat pradžių vokiečių spauda pažymėjo
politinę šių įvykių reikšmę, vieningai pasmerkdama sovietį režimą. Prokatalikiški
lietuvių informatoriai kartkartėmis išreikšdavo religinio pobūdžio svarbą,
kurio reikšmę 9 – ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo akcentuoti ir Vakarų spauda,
nes Katalikų Bažnyčia tuomet ėmėsi vadovauti antikomunistiniam judėjimui Lietuvoje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vokiečiai stengėsi supažindinti savo tėvynainius
su naująja respublika. Antisovietinio pasipriešinimo ir katalikiško judėjimo
įvaizdžiai vyravo pirmuosius tris metus, žvelgiant į antikomunistinę opoziciją,
tarp jų ir R. Kalantos įvykius per katalikiškų aspiracijų prizmę. Baltijos
šalims įtvirtinus nepriklausomybę, lietuvių – sovietų santykiai daugiau nebebuvo
spaudos dėmesio centre, tapdami istorijos dalimi. Tenykštė žiniasklaida pradėjo
domėtis dabarties kultūrinėmis ir istorijos detalėmis, nūdienos gyvenimo sąlygomis
Lietuvoje ir šiuolaikine visuomene. Sovietinė praeitis galiausiai įsiliejo
į bendrą multi-etninio Baltijos regiono istoriją, kurioje vokiečiai ir Vokietija
kaip valstybė vaidina žymų, nors ir ne pagrindinį vaidmenį. R. Kalanta ir
1972 – ųjų Kaunas įgijo pastovią vietą lietuvių antikomunistinio ir netgi
antirusiško pasipriešinimo tradicijoje.
Klaus Fuchs (VDU)
The Death of Romas Kalanta in the Contemporary West German Press
Abstract
The article is concerned with the reactions of the West Germany press to the
suicide of Romas Kalanta on May 14, 1972, and the anti-Communist youth revolt
it sparked in the Lithuanian city of Kaunas. German press archives supplied
12 texts mentioning Kalanta, 8 of which originated during the Cold War period
(7 immediately after the events) and 4 since Lithuania’s independence. In
spite of a disinformation campaign by the Soviet authorities, all basic facts
were known within one month after the events and their political significance
was appreciated. Condemnation of the Soviet rule and its methods was unanimous.
Catholic circles claimed religious freedom as a major motivation for Kalanta’s
suicide, a claim that gained momentum when the Catholic church came to lead
the Lithuanian patriotic movement. After Lithuania regained independence on
March 11, 1990, the German press had to create an image of this post-Soviet
country from very close to nothing. Images of the Soviet oppression and popular
Catholic resistance prevailed during the first three years of independence,
actively re-interpreting all anti-Soviet resistance including Kalanta’s act
in a Catholic light, a view tolerated by the non-Catholic press although not
actively propagated. Independence being perceived as the normal state of affairs
by the late 90s, and a new generation having grown up in Lithuania, the significance
of the Soviet past itself came to be thought in relative terms. Kalanta’s
suicide was important within the reference frame of the Soviet period and
his own generation, but, this frame becoming quickly superseded by the normality
of independence, Kalanta seems now of little significance to the collective
consciousness of the post-independence generation. For the German press, he
is a significant figure within a Lithuanian anti-Communist tradition, which
in turn is part of a larger Eastern European pattern.
Rytis Bulota (VDU)
1972 metų įvykiai Kaune Šaltojo karo kontekste ir jų įtaka lietuviškai kultūrai.
Santrauka
Šiame straipsnyje mėginama pateikti įžvalgas, kokią reikšmę Romo Kalantos
susideginimas turėjo lietuvių tautinei sąmonei ir visuomeniniams procesams
Lietuvoje. 1972 metų įvykiai nagrinėjami istoriniame tarptautiniame kontekste,
pabrėžiant, kad pats Kalanta buvo įtakotas platesnių kultūrinių tendencijų,
o jo poelgis buvo giluminių tarptautinių procesų simptomas, procesų, kurie
suardė komunistinę sistemą. Šiam uždaviniui pasiekti naudojama tarptautinių
santykių teorija, taip pat ir archyviniai duomenys.
Nepaisant tokių įvykių kaip Kalantos susideginimas, situacija komunistiniame
bloke atrodė stabili. Komunizmo krachas buvo netikėtas sovietologams ir kitiems
visuomenės mokslų atstovams, taip atsitiko matyt dėl to, kad Sovietinė propaganda
ir Geležinė užsklanda buvo pakankamai sėkmingos tiek vidiniame tiek tarptautiniame
lygmenyse, taip pat ir dėl to, kad analizuojant Komunistinės sistemos saugumą
buvo atsižvelgiama tik į karinę dimensiją, pagal kurią SSRS atrodė kaip stipri
valstybė. Tačiau naudojant Barry Buzan tipologiją, pagal kurią politiniai
dariniai skirstomi į stiprias ar silpnas galybes (pagal jų išteklius ir karinį
pajėgumą) ir stiprias ar silpnas valstybes (pagal jų sociopolitinio integralumo
laipsnį), galima teigti, kad SSRS, būdama stipri galybė buvo silpna valstybė.
Nors buvo nelabai pažeidžiama karinių grėsmių ji nebuvo atspari politinėms
ir socialinėms grėsmėms. Straipsnyje pateikiami duomenys iš KGB archyvų tarnauja
kaip pavyzdžiai atskleidžiantys, kad sovietinė valdžia suvokė Vakarų daromą
įtaką jaunimui tuometinėje LSSR, ir šios įtakos grėsmę režimui. Šie pavyzdžiai
patvirtina ir dar vieną tarptautinių santykių teorijose atrandamą mintį, kad
Šaltasis karas vyko keliais lygmenimis – tarptautinių santykių teoretikas
Fred Halliday teigia, kad Šaltasis karas vyko trimis lygmenimis – tarpvalstybinių
santykių lygmeniu, ekonominiu lygmeniu ir ideologiniu-kultūriniu lygmeniu.
Halliday teigia, kad ideologinis-kultūrinis lygmuo nulėmė komunizmo pralaimėjimą.
Naudojant šį modelį Kalantos poelgis traktuotinas kaip viena ideologinės-kultūrinės
konfrontacijos tarp konkuruojančių politinių sistemų išraiškų.
Iškeliama prielaida, kad Kalantos asmenyje jaunimas Lietuvoje atrado kultūrinį
simbolį, sujungusį vakarietiškos, vartotojiškos visuomenės vertybes su tautiniais
idealais ir tautinėmis vertybėmis. Šis kultūrinis simbolis darė įtaką lietuviškai
tautinei sąmonei, Kalanta tapo (nors ir nevienareikšmiškai traktuotu) tautiniu
didvyriu.
Rytis Bulota (VDU)
The events of 1972 in Kaunas in the context of the Cold War and their impact
on Lithuanian Culture.
Abstract
This article is an attempt to provide some insights into the impact of Romas
Kalanta’s self-immolation on Lithuanian national consciousness and social
processes . The events of 1972 are analysed in broader historical and international
context, stressing that Kalanta himself was influenced by cultural tendencies
and his deed was a symptom of the deep international processes that eventually
dismantled the Communist system. The article is based on the theory of International
Relations and archival data.
Despite such events as Kalanta’s self-immolation, the situation in the Communist
Bloc seemed to be stable. The end of Communism was unexpected to most Sovietologists
and other scholars in Social sciences. This could be explained by the relative
success of the Iron Curtain and Soviet propaganda, as well as the fact that
the analysis of the security of the Communist system was mainly focused on
the military dimension. From the military point of view USSR seemed to be
a powerful state. However, Barry Buzan’s typology , according to which political
units are divided into strong or weak powers (according to their resources
and armed forces) and into strong or weak states, can help to ground the claim
that USSR, while being a strong power, was a weak state. Even though the USSR
was not vulnerable to military threats it was not immune to the threats of
political and social nature. Data obtained from the KGB archives serves as
evidence showing that the Soviet authorities were aware of the Western influence
in the LSSR and its threat to the Soviet regime. These data also confirm another
insight found in the theory of International Relations, namely, that the Cold
War was going on on several levels;Fred Halliday, a theorist of International
Relations, claims that the Cold War had three levels – the interstate level,
the economical level and the ideological-cultural level. Halliday claims that
it was the ideological-cultural level that conditioned the fall of Communism.
Using this model it is possible to interpret the deed of Kalanta as one of
the manifestations of ideological-cultural confrontation between two competing
political systems.
The claim is made that Romas Kalanta for Lithuanian youth was the embodiment
of a cultural symbol that united the values of the Western consumer society
with national ideals and national values. This cultural symbol had an impact
on national consciousness - Romas Kalanta became a national hero.
Edgaras Klivis (VDU)
Modris Tenisonas ir nonkonformizmas Lietuvos teatre.
Santrauka
Straipsnis pristato M. Tenisono pantomimos trupės veiklą 1967 – 1972 m. Šios
trupės veikla siejama su bendra ano meto politine ir kultūrine šalies situacija,
kartu aptariant nonkonformizmo etikos bei nenormatyvinės estetikos paieškas
ir kituose Lietuvos teatruose. Be to, M. Tenisono pantomimos trupė lygintina
ir su Lenkijos bei Čekoslovakijos “mažaisiais teatrais”.
Greta kitų teatro reiškinių (J. Jurašo spektakliai, etc.) autoriaus aprašoma
pantomimos trupės veikla tiesiogiai sudarė prielaidas nepasitenkinimo nuotaikoms
tarpti 1972 metų gegužės įvykių Kaune išvakarėse. M. Tenisono varijuojamą
etinį naratyvą, išplėtotą vėlesnių režisierių, galima laikyti naujos aktualios
elgesio ir moralinės paradigmos numatymu, rezonansu. Kartu su nacionalistiniais
vaizdiniais ir mitais šis naratyvas tiksliausiai ir nusako tas Sovietmečio
Lietuvos teatro temines ir naratyvines struktūras kuriomis save išreiškė nonkonformistinė
laikysena.
Edgaras Klivis (VDU)
Modris Tenisons and Nonconformist Theatre in Lithuania
Abstract
This paper presents the creative work of Modris Tenisons
and the pantomime troupe in Kaunas (1967-1972) as a project of nonconformist
theatre. The very organisational model of the troupe differed from the highly
institutionalised, bureaucratic and stagnant model specific for the troupes
of the state theatres and thus implicated a possibility to oppose the standards
pressed by the regime. Indiscrete, community-like troupe of Modris Tenisons
was not only an alternative to the modes of existence, working and management
of the mainstream theatres, but also a challenge to the ideology that conditioned
the mainstream. Consequently, the pantomime troupe may be compared with the
Polish and Czechoslovakian “small forms” theatres of the fifties and sixties.
The aesthetic program of Modris Tenisons and his troupe (plastic and visual
pantomimic expression, expressive mise-en-scène, etc.) also relates the creative
work of the troupe to the nonconformist trend of Lithuanian theatre. First
of all, the anti-verbal expression per se often is an alternative to the compromised
lexicon of the official culture; secondly, modern visual and plastic elements
of art during the Soviet period were a way to make relevant the subjects and
narratives, that signified a change of the ethical identity, moral imagination
or nationalistic myths of the society under the regime. The creative work
of Modris Tenisons is pervaded with topics of the individual rebellion and
the allegoric narrative of the conflict between an individual and the anonymous
crowd. This shaped the moral projects of that time and can be interpreted
as a typical representation of the nonconformist stance in the Lithuanian
theatre.
Egidija Ramanauskaitė
Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: hipių kultūrinė bendrija
Santrauka
Straipsnyje aptariama sovietmečio jaunimo kultūrinės rezistencijos
problema. Autorė pristato 7 – to dešimtmečio jaunimo kultūrines bendrijas,
kurių veikla buvo priešiška sovietmečio kultūros standartams. Išskirtos dvi
ryškios kultūrinės kryptys – etnokultūrinis sąjūdis (Žygeivių, Ramuvos bendrijos,
jaunimo folkloriniai ansambliai) bei vakarų kultūros įtakoje susiformavę jaunimo
roko muzikos grupės, hipių, pankų, rokerių ir kitos bendrijos. Pažymėtas religinis
jaunimo sąjūdis, menininkų, akademinės kultūros sklaida.
Sekant antropologine tradicija išsamiau analizuojama Kauno hipiuojančio jaunimo
grupės, vadinamos Company (susibūrusios Kauno miesto sode 1968 -1971 m.),
veikla. Pagrindinias tyrimo metodas – pusiau struktūruotas interviu su bendrijos
nariais. Panaudota pasakojamoji istorija, biografinis metodas, grupės dokumentų
analizė, sovietmečio spaudos duomenys; naudotas “sniego kamuolio” respondentų
atrankos metodas.
Hipių kultūrinį fenomeną autorė aptaria vakarų jaunimo avangardo kultūros
kontekste. Lietuvoje plito vakarietiškos roko muzikos ir jaunimo laisvės bei
naujo gyvenimo stiliaus idėjos. Kitas kontekstas – sovietmečio Lietuvos socialinė
aplinka, kurioje šios idėjos buvo interpretuotos. Straipsnyje mėginama atsakyti
į klausimą – kas yra hipių subkultūra ir kokį jos vaizdinį kūrė Miesto sodo
jaunimas.
Autorė parodo Company susiformavimo procesą, siekia atskleisti priežastis,
kurios jaunimą skatino pasirinkti hipišką gyvenseną. Detaliai analizuojama
respondentų gyvenamoji aplinka, aptariamas jų bendravimas su šeima ir mokykloje.
Analizuojamos laikotarpio jaunimo mados, kūryba, įprasta laisvalaikio veikla.
Pažymima pantomimos teatro įtaka jaunimo kultūrinės savimonės brandai. Aptariami
bendrijos individualumai bei poreikis kopijuoti Vakarų hipių kultūrinės veiklos
formas, pavyzdžiui, komunų kūrimą, rap sessions, bendravimo ritualus, hipių
keliones. Ši veikla sovietmečio sąlygomis buvo ypač specifiška. Ji sulaukė
oficialiosios valdžios reakcijų, rodančių jaunimo avangardo idėjų priešiškumą
ideologizuotai kultūrai.
Straipsnyje pateikiamas ir Miesto sodo bendrijos organizacinis modelis: jos
pasidalijimas į “suoliukų frakcijas” – mažas grupeles, kurios būrėsi aplink
neformalius lyderius, kurie savaip suprato Company veiklos prasmę. Ši analizė
parodo 7 – to dešimtmečio kultūrinio undergroundo heterogeniškumą.
Tyrimo išvadose pažymima, jog hipių subkultūra yra vienas pirmųjų Lietuvos
jaunimo kultūros liberalizacijos proceso ženklų.
Egidija Ramanauskaitė - Kiškinienė
Cultural Resistance of Youth in the Soviet Period:
Traits of Hippies’ Subculture in Lithuania
Abstract
The author presents a cultural movement of youth in 1960s
against the Soviet ideologization. The present study is an anthropological
analysis of Kaunas group of youth named Company, whose members identified
themselves with hippies.
The main method of investigation is a semi-structured interview of the members
of the Company group. The oral history, biographical method, analysis of group
documents and data from different articles in the press of the Soviet period
were employed. The “snow ball” method was applied for the selection of respondents.
The author discusses this cultural phenomenon in the context of the Western
youth vanguard culture that influenced the spread of rock music, hippies’
ideas of freedom and youth fashion in Lithuania. Another context is the social
environment of the Soviet Lithuanian Republic, where those ideas were interpreted.
The concept of cultural resistance is revealed via the examples of various
cultural activities of the group. First of all, the author discusses some
biographical details of the members of Company as well as the environment
of the old town of Kaunas, where the people from the investigated group lived
and acted in 1960s. Their intercourse with families and school is discussed.
Furthermore, their ideas of fashion and self-expression are presented.
The author shows the process of how Company was formed and how it was influenced
by the artists of the pantomime theatre. Music, poetry and a new mode of communication
contributed to the creation of an alternative world of the subculture of Company.
The author analyses how Lithuanian youth reflected Western modes of hippies’
culture. Their lifestyle encompasses such phenomena as living in communes,
having rap sessions and the “rites of intensification” (a term used by W.
L. Partridge, 1973) as well as the hippies’ journeys. All of these phenomena
took place in a specific cultural context of the soviet ideology.
The author presents the structure of Company and the process of how it split
into a number of individual subgroups. Those smaller groups had their own
values and perception of hippies’ culture. This phenomenon illustrates heterogeneousity
of the cultural underground of 1960s.
To conclude, the research suggests that the subculture of hippies is one of
the first signs of the liberalization of Lithuanian youth culture.
Laima Anglickienė
Jaunimo kultūrinė rezistencija sovietmečiu: žygeivių klubas “Ąžuolas”
Santrauka
Žygeivystė buvo gerai organizuotas judėjimas su aiškiai apibrėžtais tikslais,
užrašytais dar 7-ojo dešimtmečio dokumentuose. Pagrindinė šiuose dokumentuose
kelta idėja: “Nei vieno žygio be konkretaus tikslo!” 1968 m. buvo sugalvotas
ir pats žygeivio pavadinimas - siekiant atsiriboti nuo kitų turistų: ekskursantų,
poilsiautojų.
Straipsnyje aprašoma Kauno Politechnikos instituto žygeivių klubo “Ąžuolas”
7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio veikla, kai klubui vadovavo
Šarūnas Boruta. Grupėje tuo metu buvo 30-50 narių. Tai buvo labai aktyvūs
žmonės, dauguma jų dalyvavo ne tik žygeivių, bet ir kitoje – etnokultūrinėje,
religinėje, politinėje – veikloje.
“Ąžuolo” grupė rengdavo žygius, skirtus susipažinti su valstybei ir Lietuvos
kultūrai brangiomis vietomis, organizuodavo talkas tvarkyti Lietuvos kultūriniam
paveldui. Antroji veiklos kryptis – domėjimasis etnine kultūra, susipažinimas
su liaudies papročiais, senųjų liaudies dainų mokymasis. “Ąžuolas” švęsdavo
Rasas, Vėlines, Užgavėnes, Naujus metus su Kūčių-Kalėdų papročiais. Trečiasis
tikslas – sportinis turizmas. Tai buvo fizinis savęs išbandymas, ugdymas ir
kartu malonumas. Rengiami kategoriniai žygiai pėsčiomis, baidarėmis, plaustais,
slidėmis, mažiau – dviračiais.
Grupė laikėsi ir žygeiviams privalomų taisyklių. Šarūno grupėje galiojo visiškos
blaivybės nuostatos. Laikytasi ir ekologinių nuostatų: neteršti gamtos, ją
saugoti ir tvarkyti.
Manytume, kad “Ąžuolo” klubo veiklos modelis gali atspindėti ir kitų žygeivių
grupių veiklos modelį. Kiekvienoje žygeivių grupėje tikslai (veiklos prioritetai)
ėjo nebūtinai tokia seka, juos buvo galima pasiekti skirtingais keliais. Šarūno
grupei labai svarbus tikslas buvo Lietuvos istorija ir kultūra. Kiti klubai
labiau domėjosi etnografine sritimi, treti buvo gamtosauginės ar sportinės
krypties. Bet visus šiame judėjime dalyvavusius žmones žygeivystė ugdė ir
dvasiškai, ir fiziškai. Žygeiviai pažino “tikrąją” Lietuvą, susipažino ir
kitiems parodė jos turtingą istoriją bei kultūrą, gražią gamtą.
Laima Anglickienė
Cultural Resistance of Youth in the Soviet Period: The Hikers’ Club “Ąžuolas”
Abstract
The club of žygeiviai (Hikers) “Ąžuolas” (the Oak) and its activities are
the main focus object of the present article. One period of this club is analysed,
i.e. from the end of 1960s till 1980, when Šarūnas Boruta was the leader.
During this period, between thirty or fifty people were members of this club.
They were very active people and most of them took part not only in the movement
of žygeiviai, but also in the ethnic cultural, religious and political activities.
The žygeiviai movement was a well-organised movement with well-defined goals
that were formulated and presented in the documents of the Punia Pact and
the Tourists’ Statute (1966). The main idea of those documents was “Not a
single hike without an aim!” The Lithuanian name ‘žygeivis’ was coined in
1968 to dissociate them from all the other tourists such as holidaymakers
or excursionists.
The group used to visit places which where important for the Lithuanian State
and culture. They used to organise voluntary work to help maintain the old
Lithuanian cultural heritage. They also were greatly interested in ethnic
culture. People learnt about old folk customs and songs, tried to revive the
celebration of old Lithuanian feasts such as Midsummer Day (Rasos), All Soul’s
Day (Vėlinės), Christmas, and Shrovetide. The third aim was physical training.
The group used to go on long hikes on foot. They used to paddle canoes, go
skiing in the winter and climb the mountains in the summer.
“Ąžuolas” obeyed the rules, which were obligatory for every hiker. The principle
of absolute abstinence was obtained in Šarūnas’ group. Žygeiviai also observed
environmental principles; they never polluted nature but preserved it actively.
The movement of Žygeiviai has enriched the life of the members of this group.
Today most of them live the same life style and still travel with their children
and grandchildren.
It can be assumed that the model of the club “Ąžuolas” reflects the model
of other groups of Žygeiviai. The only differences between them are the main
priorities of each group. This movement educated people both spiritually and
physically. Žygeiviai knew not the soviet, but the ‘real’ Lithuania. They
studied and showed the others how rich Lithuanian history and culture are.